Poetui V. Braziūnui fotografija yra viena saviraiškos formų ir „būdas bendrauti su savimi, su žmonėmis, su visa tikrove.“ Poetui ir prozininkui S. Parulskiui fotografija - „tam tikras šviesos gabalėlis, kurį pavyksta pagauti“. „Aš labai mėgstu fotografuoti, bet tik gamtos vaizdus, nes man gėda fotografuoti žmogų, žvelgti jam į akis, nebent tai būtų labai artimas žmogus“, - yra sakęs S. Parulskis, kurio naujo romano „Tamsa ir partneriai“ pagrindinis herojus - fotografas.
Kodėl filosofas A. Šliogeris, vykdamas žvejoti, visada pasiima ir fotoaparatą? Atsakymą į šį klausimą galima rasti neseniai leidyklos „Tyto alba“ išleistoje knygoje „Pokalbiai apie esmes“, kurioje žymųjį filosofą kalbina jo mokinys Virginijus Gustas.
„Tikiu fotografijos išskirtinumu tiek, kiek ją supriešinu su visa šiuo metu vyraujančia bjaurumo estetika ar netgi su tradicine meno samprata - kad menas yra kūryba, - knygoje „Pokalbiai apie esmes“ teigia A. Šliogeris. - Menais reiškiasi prabangus naikinimas - žmogus naikina tiek, kiek visai nebūtina naikinti. Tuo požiūriu fotografija yra švelnesnė - nes aš neprisiliečiu rankomis prie gyvų nežmoniškų daiktų. Aš neglamžau to peizažo, neišdraskau jo, nenukertu medžio, nenusausinu upelio - jie lieka tokie pat, kokie buvo, iki aš juos nufotografavau.
Bet, žinoma, visa, ką sakau, yra tik pusė tiesos. Visa tiesa būtų ta, kad čia irgi esama to paties godumo ir plėšrumo. Jau seniai pajutau, kad nuostabaus grožio peizažų akivaizdoje mane apima liūdesys, savotiška gėla. Kai nuo jų nusisuku, lieku liūdnas, tarsi kažkas būtų neišsipildę. Ilgai galvoju, kas čia galėtų būti, kodėl man taip liūdna, turėčiau jausti pakilimą, džiaugsmą. Ir tikrai, tą akimirką, kai žiūri, jauti džiaugsmą, bet kai nusisuki, pasidaro liūdna. Supratau paprastą dalyką: manyje glūdi instinktyvus geismas pasiimti tą peizažą, paversti jį nuosavybe, kažkokiu būdu parsinešti namo, pasidėti ant stalo ir sakyti - čia mano!
Jeigu žengčiau dar vieną žingsnį, pareikščiau, kad šis peizažas kainuoja tris milijonus dolerių, ir padaryčiau fotobiznį. Parsinešu Musės slėnio peizažą arba Grūdos sietuvą ir skelbiu aukcioną. Matai, fotografija galiausiai taip pat yra bekalbių daiktų pasisavinimas. Fotografija neleidžia man likti grynu teoru, nes tuos peizažus parsinešu namo. Netiesiogiai, ubagišku pavidalu, kaip vaizdelį, bet parsinešu. Galiu padaryti nuotraukas, demonstruoti kitiems, o šie sakys: matai, koks Šliogeris geras fotografas, bet to negana, aš galiu šiuos vaizdus netgi parduoti. Aš jų nepardavinėju, bet tikras fotomenininkas yra tas, kuris iš to pragyvena.
Netgi tokie elementarūs dalykai rodo, kad pirminis impulsas yra pasisavinti. Jis, žinoma, daugiasluoksnis. Pirmiausia reikia įveikti to kraštovaizdžio svetimumą ir kartu visada jame glūdinčią baimę. Ji glūdi pasislėpusi, panašiai kaip nuostabos dialektikoje, nes nuostabaus grožio kraštovaizdžio akivaizdoje mane pirmiausia apima nuostaba graikiškąja šio žodžio prasme. Bet, kaip ir rašiau „Niekyje ir Esme“, nuostabos dugne glūdi baimė. Vadinasi, aš niekada negaliu pabėgti nuo baimės. Ką tada daryti? Aš nufotografuoju, parsinešu namo, pasidedu ant stalo - ir baimės nelieka. Teisybę sakant, nuostabos irgi nebėra - jokia nuotrauka neprilygs originalui.
Šis dalykas, svetimumo įveikimas, be jokios abejonės, yra, bet palygink architekto ir fotografo darbą. Šiaip ar taip, klasikinės fotografijos principas - nekišk nagų. Pasižiūrėk ir nueik; gali parsinešti tik juostą ar matricą, kaip dabartinėje fotografijoje. O architekto darbas yra kitoks, jeigu sutarsime, kad jis kartu ir statybininkas. Jis yra plėšikų plėšikas. Kiek reikia apiplėšti gyvosios gamtos, kad pastatytum Paryžiaus Dievo Motinos katedrą ar kokį Sen Mišelio vienuolyną! Kiek reikia sunaikinti žemėje gyvybės norint pagaminti tokį tobulą aparatą „Canon“, kokį aš turiu.
Dabar, kai pamatau kokį nors gražų ar gerą dirbtinį daiktą – ar tai būtų šaldytuvas, ar fotoaparatas, ar telefonas, ar knyga – man visų pirma kyla klausimas – kiek sunaikinta žemėje gyvybės, kiek reikėjo iškirsti miško, kad būtų galima išleisti mano labai protingos knygutės „Niekis ir Esmas“ tiražą? Čia dar niekai, bet sudėk visame pasaulyje išleistas knygas. Dabar, matyt, šiam reikalui iškirsta tiek miškų, kiek tikriausiai nebėra Amazonės baseine. Visur už viską reikia mokėti. Tas pat ir fotografija. Taip, gražu, bet prietaisas, leidžiantis man padaryti šitą grožį, irgi yra plėšikiškas. Jis lemia tai, kad yra naikinama gyvybė, kad mes naikiname Motiną Žemę. Tokia liūdna priemaiša.
Žinoma, natūralu, šią priemaišą užmiršti; negali žmogus nuolat prisiminti, pagaliau mūsų susitikimai pasaulyje visi yra kompromisiniai, taigi, jeigu žiūrėsime kompromisiškai, fotografija yra gana nekaltas dalykas. Tu paimi tik atvaizdą ir parsineši jį nekalčiausiu pavidalu, neapiplėšęs gamtos. Kai mūsų estetikai vadina šią veiklą fotomenu, man labai nepatinka, nes aš priešinu fotografiją menui - todėl, kad menininkas visada dirba rankomis: gniaužo, drasko nežmoniškumą, naikina gyvybę, o aš tai darau akimis.
Bet iš esmės fotografija irgi menas, nors ir nenaikini rankomis. Iki tol, kol paspaudi fotoaparato mygtuką, tai už tave daro tūkstančiai gamintojų - kad padarytų tą mašiną, kuria galėtum fotografuoti. Fotografiją menu galima vadinti tik todėl, kad ją pagamina fotomašina, Motinos Žemės nihilistinio naikinimo padarinys.“
