Tiesa, renginys įvyko ne toks, koks buvo planuotas iš
anksto. Dėl šalto oro funikulieriaus prieigose atsisakė pasirodyti
pučiamaisiais instrumentais grojantys muzikantai.
Bildant kylančio ir besileidžiančio funikulieriaus ratams liejosi
Aldonos Ruseckaitės, Viktoro Rudžiansko, Vidmanto Kiaušo, Dovilės
Zelčiūtės, Tautvydos Marcinkevičiūtės, Erikos Drungytė, Virginijos
Petroškienės ir kitų Kauno poetų skaitomi kūriniai. Poetai šiai dienai
parinko eiles apie Kauną, funikulierių, meilę ir pavasarį.
Į funikulierių įlipę keleiviai iš pradžių stebėjosi tuo, kas vyksta.
Tačiau jau po kelių akimirkų nuostabą jų veiduose keitė šypsena. Po
kiekvieno eilėraščio aidėjo plojimai ir pritarimo šūksniai.
Buvo ir tokių kauniečių, kurie žinodami apie vyksiančią popietę, į ją
atėjo specialiai ir funikulieriumi važinėjo tol, kol skaitovai deklamavo
eiles.
Pirmąją poetinio žodžio akciją „Aukštyn žemyn“ funikulieriuje surengę
poetai tikino, jog ši erdvė pasirinkta neatsitiktinai.
„Poeto kūrybinis kelias niekada nebūna tiesus ir lygus. Jis yra
vingiuotas, su pakilimais ir nusileidimais. Kelionė funikulieriumi
puikiai atspindi tai, kas vyksta kūrėjų gyvenime“, - sakė vienas iš
akcijos organizatorių V. Rudžianskas.
Netradicinėse erdvėse ne pirmą kartą savo kūrybą skaičiusi poetė
T. Marcinkevičiūtė sakė, kad skaityti eiles viešajame transporte yra
iššūkis.
„Negali žinoti, ar keleiviai norės klausytis eilių, kaip jas priims, ar
nepaprašys nutilti. Tačiau galiu pasakyti, kad šįkart visiems poetams
pasisekė. Žmonės mūsų skaitymų klausėsi, plojo ir dėkojo už pakeltą
nuotaiką“, - kalbėjo T. Marcinkevičiūtė.
Kauno poetai šią akciją surengė be jokio papildomo
finansavimo ir didelių išlaidų.
