I. Triškauskaitei pavyko mokytis tame kurse, su kuriuo E. Nekrošius yra padirbėjęs pirmaisiais studijų metais.
- „Dieviškojoje komedijoje” ir grojate, ir dainuojate. Galbūt norėjote tapti muzikante? - pasiteiravau aktorė I. Triškauskaitės.
- Visada norėjau dainuoti. Dainavimas ir muzika visą laiką buvo su manimi kartu. Muziką girdėdavau visur - tai buvo kaip liga.
Smuiku išmokau groti Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje, kurioje baigiau dešimt klasių. Dar šiek tiek groju pianinu, o būdama 13 metų pati išmokau groti gitara.
Be to, lankiau lietuvių liaudies, sportinių šokių repeticijas, „Auros” šokių studiją, baleto ir choreografijos pratybas, dainavau chore.
Mano šeimoje menininkų nėra. Mama pasakojo, kad norėjo šokti ir dainuoti, bet tam neturėjo galimybės.
- Kodėl pasirinkai aktorystę?
- Pasakiau sau, kad bandysiu stoti tris kartus, o jei nepavyks, vadinasi, nebuvo lemta. Tačiau trijų kartų neprireikė. Jau per išleistuves mokykloje žinojau, kad įstojau.
Dvejus pirmuosius studijų metus tarytum miegojau. Specialybės paskaitų laukdavau su didžiausia baime, o viskas dėl to, kad norėjosi viską daryti gerai.
Štai grojant smuiku viskas aišku - turi natas, išmoksti ir groji. Nepavyksta - groji po taktą, po natą tol, kol surenki melodiją. O čia nėra nei natų, nei metro, nei dinamikos ženklų. Pati esi ir kompozitorius, ir tonacija, ir net instrumentas.
- Iš aktorių, dirbančių su E. Nekrošiumi, pasitaiko išgirsti, kad dažnam būna sudėtinga suvokti, ko jis nori. Kaip tau sekasi suprasti jo reikalavimus?
- Su E. Nekrošiumi pirmą kartą susitikome pirmo kurso antrame semestre. Tada dirbome pagal Williamo Faulknerio romaną „Kai aš gulėjau mirties patale”. Prieš kiekvieną repeticiją pagrindinis klausimas tarp kurso draugų buvo: „Kiek detalių turi sugalvojęs?”
Tai, kad jau esame dirbę su režisieriumi, padėjo mums lengviau suprasti jo mintis, reikalavimus repetuojant „Dieviškąją komediją”. Dabar esame labiau patyrę nei anksčiau.
Antrame kurse pradėję dirbti su F. Dostojevskio kūriniais užaugome ir supratome, kad scenoje reikia ne vaidinti, o gyventi.
- Spektakliuose „Dieviškoji komedija” ir „Rojus” atlieki Dantės mylimosios Beatričės vaidmenį. Koks jausmas scenoje vaidinti su patyrusiu aktoriumi R. Kazlu? Sunku ar paprasta?
- Ir sunku, ir paprasta. Kartais repeticijose jausdavau, kad negaliu ar nesuprantu, kaip ir ką daryti. R. Kazlas nuramindavo ir padėdavo išsiaiškinti visus klaustukus.
Per kiekvieną spektaklį viskas vyksta iš naujo, net dešimtis kartų suvaidintas vietas jis padaro naujai. Atrodo, kad kaskart jo Dantė į Beatričę žvelgia lyg pirmą kartą.
- Kas tau yra teatras?
- Tai procesas, o žiūrovui turėtų būti šventovė, apsivalymas.
- Kaip susitvarkai su scenos jauduliu? Galbūt jo jau nebėra ar net nebuvo?
- Yra, tačiau neleidžiu sau labai panikuoti. Nors yra taip buvę, kad, atrodo, nebegali suvaldyti to jausmo, o širdis stoja, kai girdi pakylančios uždangos slinkimą ir užfiksavimo garsą „cakt”.
Prieš „Dieviškąją komediją” galiu dešimt kartų paklausti „ar dar ne laikas degti žvakutes?”. Atsako, kad dar ne, o atėjęs jų uždegti scenos darbuotojas Olegas kartais randa mane jau pradėjusią uždeginėti.
Jaudulį padeda įveikti ir kurso draugai - prieš kiekvieną spektaklį su kursu turime savo slaptą ritualą.
- Ar lieka laiko užsiimti kokia nors papildoma veikla?
- Dirbu su neįgaliais vaikais Pabradės socialinės globos namuose. Ten vedu muzikos terapijos pamokas.
Tai kitokia patirtis, bet darbo specifika panaši kaip ir vaidinant - turi veikti čia ir dabar. Negali nieko iš anksto susiplanuoti, nes scenarijus visada pakrypsta taip, kaip tu visai neplanavai. Jei nebūsi tikras tuo, ką darai, tuojau prarasi vaikų dėmesį.
Matydama savo darbo rezultatus jaučiuosi laiminga. Man, jaunai aktorei, tai didžiulė mokykla ir iššūkis.
Vaidmenys pažįstami ir svetur
Iš Kauno kilusi I. Triškauskaitė studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūroje. Su aktorių kursu, kuriam vadovauja S. Krivickienė, dirbo E. Nekrošius, D. Storyk, V. Bagdonas.
S. Krivickienės režisuotame diplominiame spektaklyje pagal F. Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai” I. Triškauskaitė vaidina Grušenką. Dabar S. Krivickienė su savo studentais repetuoja A. Čechovo „Ivanovą”, kur I. Triškauskaitė vaidina Šurą. Balandžio 4 d. „Ivanovo” premjera bus Vilniaus mokytojų namuose, gegužės mėnesį - studentiškų spektaklių festivalyje „Tylos!”.
Užsienio teatrų lankytojai mato ne tik I. Triškauskaitės Beatričę E. Nekrošiaus spektakliuose. Jos Grušenką „Broliuose Karamazovuose” įvertino dviejų Maskvos festivalių publika. Balandžio mėnesio pabaigoje spektaklį pamatys festivalio „Rusijos teatro ateitis” žiūrovai Jaroslavlyje, o birželio pabaigoje - aukštųjų mokyklų festivalio ITSELF Varšuvoje auditorija.
Liepos mėnesį I. Triškauskaitė su savo kursu, susivienijusiu į trupę „Theaomai”, jau antrą kartą dalyvaus festivalyje „Jaunojo Europos teatro susitikimai” ir vaidins Šurą spektaklyje „Ivanovas”. I. Triškauskaitė teigia, kad tiek daug jos kursas vaidina svetur dėstytojos S. Krivickienės dėka.
