Kitas spektaklio laimėjimas - funkcionali scenografija (autorė Berta Bocullo). Tai - baltas skliautas su angomis ties pagrindu pasirodantiems ir išnykstantiems veikėjams, beprotnamio lovoms bei su galine siena - vaizdo projekcijoms (autorius Rimas Sakalauskas), kurios muzikaliai plėtoja režisieriaus sumanymą, dėlioja dramaturginius spektaklio akcentus.
Krintančių iš lentynų knygų epizodas Faustui (Tomas Pavilionis) prakeikiant mokslą ir likimą - vertas chrestomatijos, jei R. Sakalausko nebuvo iš kur nors pasiskolintas. Efektingai ekrane dreba beprotnamio sienos Mefistofeliui-psichiatrui (Raimundas Juzuitis) traukiant ariją apie aukso galią, Fausto siluetas smenga į chaotišką daiktų sūkurį finale.
Scenos veiksmą pagyvino ir vaistų buteliukų, ampulių, švirkštų šokis ekrane. Viena žaviausių spektaklyje Margaritos (Viktoras Gerasimovas) pasirodymo scena romantiškai sningant tabletėms.
Tiesa, injekcijų leitmotyvas kai kam gal sukėlė nesveikų asociacijų. Net gražiausią meilės ariją Faustas traukia laikydamas rankoje švirkštą, o ji užbaigiama stambiu dūrio planu ekrane. Bet argi tai ne „juoduoju humoru“ dvelkiantis pasišaipymas iš pompastikos kupinos XIX amžiaus operos mėgėjų, kaip ir psichiatro Mefistofelio švaistymasis palatoje milžiniškomis žirklėmis ir švirkštu, kraujo purslai ekrane, pacientus tampanti komiška rudaplaukių sanitarų porelė?
Daugiau abejonių sukėlė Margaritos maskaradas, kai ji tampa lyg povu palatoje pasidabinusi Mefisto dovanotais kailiniais, batais su beprotiška platforma, didžiuliais auskarais. Bet, tarkime, tai Fausto kliedesių apogėjus. Finalas visas idėjas pateisina grąžindamas publiką į pradinį operos tašką: Faustas bibliotekoje stovi ant kopetėlių ir dėbso į knygų nugarėles.
V. Gerasimovui pavyko sukurti bene įtaigiausią spektaklio personažą - trapią, nežemišką, tarsi sklendžiančią kitoje realybėje Margaritą, o subtiliai dainuodamas labai sunkią sopranui skirtą Margaritos partiją jis privertė pamiršti, kas vyksta scenoje.
Ne veltui dažnas muzikos žinovas ir net geriausi dirigentai skeptiškai žvelgia į bet kokius režisūros eksperimentus operoje. Jiems muzika yra viskas.
Prieš premjerą apgailestavęs dėl solistų artistiškumo, psichologinės nuovokos, plastinio lankstumo stokos A. Areima, regis, prisitaikė prie jų galimybių. Ir muzika tikrai nepralošė dėl to, kad pagrindinės arijos ir duetai buvo pateikti kaip koncertiniai numeriai.
„Visi „Fausto“ dainininkai verti pagyrimo už gerai išmoktas partijas ir prancūzišką tartį, - dalijosi premjeros įspūdžiais operos kritikė Živilė Ramoškaitė. – Išskirčiau V. Gerasimovą dėl asmeninio įnašo į vaidmenį, nuoširdumo. Labai gerą paraišką Fausto partija pateikė T. Pavilionis. Jo balse buvo reikiamų spalvų, o svarbiausia - solistas sklandžiai vedė melodiją.
To pasigedau Valentiną kūrusio Jono Sakalausko dainavime. Ansambliuose krito į akis didelės Algirdo Bagdonavičiaus (jis atliko moteriškam mecosopranui parašytą Zybelio vaidmenį) pastangos ir neapvaldytas garsas.Sstipriai gludinti vokalą dar reikia R. Juzuičiui. O Vytautas Vepštas nedidelę Vagnerio partiją padainavo labai tvarkingai.“
Muzikologė spektaklyje pasigedo emocijų ir orkestrinio skambesio. Jos manymu, ir dėl to spektaklis virto atskirų numerių bei scenų rinkiniu.
Tačiau „Faustas“ ir buvo sumanytas kaip mokomasis projektas. Juo Baltijos kamerinis operos teatras (BKOT) užbaigė savo inicijuotą edukacinę programą „Vilniaus operos studija“. Programa buvo sumanyta kaip kūrybos laboratorija dar neįsitvirtinusiam muzikos pasaulyje scenos jaunimui, leido jam patobulinti dainavimo, vaidybos ir šokio įgūdžius.
BKOT šiuo metu turbūt vienintelis realiai rūpinasi jaunų operos artistų perspektyvomis Lietuvoje, bando sulaikyti juos gimtinėje. Smagu, kad trupei talkina kūrybinga tekstų ir koncepcijų kūrėjų, vaizdo menininkų komanda.
Negalima nepastebėti ir „bohemiečių“ įtakos BKOT provokuojamam veiklos stiliui. Prieš ankstesnį projektą trupės nariai kepė žiniasklaidai blynus užeigoje, o dabar prieš spektaklį buvo pakvietę į Psichinės sveikatos centrą Vasaros gatvėje. Jei ne Dalios Ibelhauptaitės „Oneginas“, kažin ar „Fausto“ statytojams būtų šovusi į galvą mintis aprengti orkestrantus ir dirigentą baltais chalatais (kostiumų dailininkė Diana Kuzmickaitė).
Taigi operos sąjūdis šalyje sėkmingai plėtojasi menininkams semiantis įkvėpimo vieniems iš kitų.
