Maždaug iki XVIII a. vidurio italų operose buvo įprasta vyrams atlikti moterų vaidmenis, nes gražiosios lyties atstovės neturėjo teisės lipti į sceną. Meniniais sumetimais per vienus metus Italijoje būdavo iškastruojama daugiau kaip 4000 berniukų, kurių tik nedidelė dalis pasiekdavo šlovės olimpą. Šiais laikais vyrai dainuoja artimais moteriškam altui ar mecosopranui balsais natūraliai - jie vadinami kontratenorais. A. Bagdonavičius turi šį retą balsą. Pokalbis su solistu - apie karjeros vingius, išskirtinumo pliusus ir minusus, autoritetus bei naujausius vaidmenis.
- Sužibėjote ryškiais ir įdomiais pasirodymais Lietuvos televizijos projekte „Triumfo arka“, kuriate dainas, su viena jų dalyvavote "Eurovizijos" atrankoje, dėstote Vilniaus kolegijoje... Kas dar? Kokie kiti jūsų darbai, pomėgiai?
- Projektas „Triumfo arka“ buvo rimtas iššūkis - turėjau dainuoti ir konkuruoti su tikrai gerais ir stipriais Lietuvos operos meno atstovais. Išryškėjo mano privalumai ir trūkumai. Tai vertė ieškoti nesėkmių priežasčių, tobulėti, o kartu pamatyti savo stipriąsias puses ir už jų užsikabinti.
Kaip asmenybę mane užgrūdino vertinimo komisija, kuri, kaip tikriausiai pamena skaitytojai, tikrai nedažnai mane glostė. Turbūt kaip objektyviausią ir korektiškiausią komisijos narį išskirčiau vieną žymiausių Lietuvos operos dainininkių Sigutę Stonytę, visuomet geranoriškai nurodydavusią trūkumus, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį, tačiau kartu nepamiršdavusią pabrėžti ir teigiamų pasirodymo pusių. Manyčiau, kad kiekvienas komisijos narys turėtų vadovautis tokia vertinimo etika.
Mano galvoje visuomet daug idėjų ir dauguma jų - muzikinės. Mane visuomet traukė rokas bei melodingasis metalas, o mano svajonė buvo dainuoti kaip „Queen“, „Europe“, „Scorpions“, „Def Leppard“, „Bon Jovi“ grupių vokalistai. Žinoma, kartais svajonės būna tolimos nuo galimybių.
Kol studijavau dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o mano vokalinė technika tik formavosi, retai leisdavau sau paeksperimentuoti. Šį mano pomėgį labai sustiprino bendravimas su profesionaliu roko muzikantu, pianistu ir kompozitoriumi Vytautu Diškevičiumi. Paskutinis jo kurtas roko kūrinys „Laimės valanda“, kuriame dainuoju aš, dabar sėkmingai grojamas per "Classic Rock FM" radiją.
Mane patį taip pat žavi kūryba, tačiau jai lieka vis mažiau laiko, todėl visuomet žaviuosi įdomiais kūriniais, kuriuos kuria kiti profesionalai - Vytautas Diškevičius, "SBS", "Rojaus tūzai", "Soul Stealer", "Thundertale". Dainuoti roką man labai patinka ir mielai padainuočiau su šiomis grupėmis, jeigu tik pasitaikytų galimybė.
Dar vienas mano pomėgis nuo mažens - žvejyba. Tačiau ji sunkiai suderinama su mano profesija, nes yra nuolatinė tikimybė peršlapti, sušalti, laikinai prarasti balsą, o man tai neleistina. Taigi tenka žvejoti tik vasarą, kai oro sąlygos kur kas tolerantiškesnės.
- Koks jūsų kelias į operos meną? Ne paslaptis, kad prieš tai buvo ir kita specialybė. Kas įkvėpė tokiems profesiniams pokyčiams?
- Iš tiesų mano kelias į operos meną buvo ilgas ir vingiuotas. Iš pradžių studijavau verslo administravimo ir vadybos specialybę VU Ekonomikos fakultete, bet tuo metu dažnai lankydavausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos koncertuose bei dainavimo egzaminuose kaip žiūrovas, nes mano sesuo operos solistė Eglė Chisiu ten studijavo solinį dainavimą.
Muzikos pasaulis visuomet traukė, bet visu 100 procentų įtraukė 1999-aisiais, kai ryžausi ir įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos parengiamuosius dainavimo kursus. Tuo pat metu lygiagrečiai studijavau VU magistrantūroje.
Mano plačioje giminėje buvo daug balsingų ir muzikalių žmonių tiek iš tėčio, tiek iš mamos pusės, todėl nuo mažens girdėjau gražų dainavimą. Mano tėtis - matematikos profesorius Vilijandas Bagdonavičius - nuo jaunystės buvo operos ir simfoninės muzikos gerbėjas, namie visuomet su sese klausydavomės gerų įrašų. Pats tėtis taip pat mėgėjas užtraukti kokios nors arijos motyvą, tik dainavimo niekuomet nesimokė. Matyt, tai viena jo neišsipildžiusių svajonių.
Mano mama Alfreda visą gyvenimą dirbo anglų kalbos mokytoja. Pati turėjo trijų oktavų balso diapazoną, o jos mama Charkove (Ukrainoje) studijavo solinį dainavimą. Taigi iš visų pusių mane supo dainavimas. Kadangi kalbu penkiomis kalbomis, mėgstu dainuoti įvairių tautinių mokyklų repertuarą. O dainuoti tenka net septyniomis - lietuvių, rusų, italų, anglų, vokiečių, prancūzų ir ispanų kalbomis.
- Esate Lietuvoje vienas nedaugelio operos dainininkų kontratenorų. Ar nesunku būti Lietuvoje retu balsu, kuriam daugiausia partijų parašė baroko laikotarpio kompozitoriai, o mūsų šalyje šios epochos muzika nėra itin populiari?
- Mano pasirinktas kelias iš tiesų nelengvas, nes nei lietuvių liaudies dainos dainuojamos kontratenoro balsu, nei Lietuvos kompozitoriai kūrė tokiems balsams. Taigi iškyla repertuaro pasirinkimo sunkumų. Tačiau baroko laikotarpio repertuaro tokiam balsui ištisi klodai, o ir XX a. pastebėtas kontratenoro balsų atgimimas, kuris paskatino kompozitorius kurti naujas partijas būtent jiems.
Būti vienam pirmųjų yra iššūkis, antra vertus, - didelės platybės, nes tokia niša nėra užpildyta. Lietuvoje klausytojams gerai pažįstamas išskirtinio balso sopraninas V. Gerasimovas, kuris susiduria su panašiais repertuaro pasirinkimo iššūkiais. Užtat man labai įdomu dirbti su juo bendruose muzikiniuose projekte, kuriuose dalyvaujame dėl jauno ir ambicingo Baltijos kamerinio operos teatro. Tikiuosi, kad jų bus dar daug, ir šio teatro veikla išaugs iki tokio masto, kad taps rimtu žaidėju Lietuvos operos meno rinkoje.
Kaip įvardintumėte dabartinį savo profesijos etapą? Kokios svajonės, profesinės ambicijos jūsų mintyse?
- Dabartinį etapą vadinčiau pereinamuoju, kai stengiuosi įsitvirtinti kaip kontratenoras. Intensyviai ruošiu įvairių baroko bei modernių operų, kantatų, mišių partijas, nuolat tobulinu vokalinę techniką, konsultuojuosi su Lietuvos bei užsienio profesoriais.
- Ką nauja šiuo metu rengiate savo gerbėjams?
- Pirmiausia artėja ilgai brandinto pirmojo didelio ir ambicingo Baltijos kamerinio operos teatro projekto - prancūzų kompozitoriaus Ch. Gounod operos „Faustas“ premjera, kurioje atliksiu Zybelio vaidmenį. Nors partija parašyta moteriškam balsui, pats personažas – vyriškis. (Zybelis - jaunas vaikinas, platoniškai mylintis Margaritą.)
Pats, kaip ir minėjau, ruošiu kelis baroko epochos kompozitorių George'o Friderico Handelio ir Antonio Vivaldi operų pagrindinius vaidmenis, o kur ir kada juos atliksiu – kol kas paslaptis. Su keliais bendraminčiais brandiname barokinio ansamblio, muzikuojančio autentiškais instrumentais, idėją. Kol kas dar anksti apie tai kalbėti, tačiau jeigu ansamblis atsiras, užtikrinu, kad jo repertuaras bus išskirtinis ir visiškai naujas Lietuvos rinkoje.
- Ar turite autoritetų į kuriuos norite lygiuotis? Kas jus įkvepia, skatina siekti aukštesnių tikslų, sumanymų?
- Būtų įdomu išgirsti kaip dainavo legendinis baroko dainininkas, didžiojo G. F. Hendelio favoritas kastratas Senesino (1686-1758). Pastebėjau, kad vaidmenys, kurie buvo parašyti konkrečiai jam, puikiai tinka ir mano balsui. Deja, tuo metu įrašymo galimybės nebuvo, tačiau yra literatūros, pasakojančios apie jo dainavimą. Bandau išstudijuoti šią informaciją.
Vienas nuostabiausių pastarojo meto kontratenorų, kuriuo itin žaviuosi ir bandau lygiuotis, - JAV dainininkas Jeffrey Gallas. Deja, jis jau baigė savo solinę karjerą. Iš naujausios kartos kontratenorų klausausi Andreas Schollo, Philippe'o Jaroussky, Davido Danielso, Bejuno Mehtos, Christophe'o Dumaux. Be jokios abejonės, kaip ir kiekvieną menininką siekti aukštesnių tikslų mane įkvepia mano šeima – žmona pianistė Natalija bei 3 metukų sūnus Alanas. Jų nuolatinis palaikymas profesinėje veikloje man itin brangus.
- Su kokiais operos scenos meistrais svajotumėte susitikti puodelio kavos, gauti patarimų ar tiesiog padirbėti viename projekte?
- Džiugu, kad turime daug tikrų asmenybių klasikinės muzikos pasaulyje. Labai norėčiau susitikti pokalbio prie puodelio kavos su dirigentais Juozu Domarku, Sauliumi Sondeckiu, Algirdu Vizgirda, dainininkais Vladimiru Prudnikovu, Irena Milkevičiūte, Violeta Urmana. Po kelerių metų būtų labai įdomu pabendrauti su profesoriumi Vytautu Juozapaičiu. Jo klasėje mokiausi septynerius metus ir gavau itin daug patarimų muzikos atlikimo bei interpretacijos klausimais.
Iš užsienio grandų svajočiau susitikti su dainininkais J. Gallu, A. Schollu, D. Danielsu, Cecilia Bartoli, Ewa Podles, Marilyn Horne.
- Ką patartumėte jaunam dainininkui, kuris šiuo metu tik pradeda pirmuosius žingsnius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?
- Jaunam dainininkui palinkėčiau atkaklumo siekiant užsibrėžto tikslo, nes ši profesija netoleruoja blaškymosi. Siekiant aukštumų dainavimas turi tapti savotiška religija, kuriai skiriamos mintys, dėmesys bei darbai kasdien. Dažniausiai mažiau apdovanoti gamtos, bet itin darbštūs dainininkai pasiekia didesnių aukštumų nei tie, kuriems duota daugiau, nes pastarieji to nebrangina.
