A. Girdzijauskaitė - nuostabi pasakotoja. Su ja bendraujantys žino, kad gyvenimo istorijas ji seka lyg Šecherezada - sąmojingam vaizdų srautui pabaigos nematyti. Bet nebematyti ir A. Girdzijauskaitės recenzijų. Ji teigė, kad nuo teatro traukiasi - tik dar ruošiasi parašyti dvi knygas apie teatrą.
„Yra dvi priežastys trauktis, - sako A. Girdzijauskaitė. - Niekas nepasakė, kad amžinai būsiu teatrologė. Gal kas nors mano, kad tam gimė? Aš taip nemanau. Teatras į mano gyvenimą atėjo per meilę muzikai, dailei.
Po karo teatrų Vilniuje buvo mažai, o tėvai buvo kultūringi ir savo vaikus vedžiojo į teatrą. Nuo mažens mačiau visus pokario spektaklius ir juos gerai atsimenu. Žmonės eidavo aktorių žiūrėti po daug kartų, nes spektaklius vaidindavo metų metais - klasikinis repertuarinis teatras.
Antra priežastis dabar trauktis - šiuolaikinis teatras. Teatre man patinka harmonija tarp žiūrovų salės ir to, kas vyksta scenoje. Teatras - tos poros lyderis, jis kviečia ir veda.
Kad suvaidintum tikrą jausmą, tikrą charakterį, reikia didžiulio darbo. Tokį darbą dabar retai kada matau. Teatras nori patikti kaip kokia koketė, o tai labai negražu -norėti patikti.
Teatras prarado poreikį eiti gilyn. Pavyzdžiui, vietoj meilės scenos atsiranda visokie pakaitalai. Tiesiog seksas. Buvau vaikas, kai mačiau Moniką Mironaitę, vaidinančią Luizą „Meilėje ir klastoje”. Luiza ir Ferdinandas apsikabino gal tiktai kartą, bet ore jautei meilę. Kaip aureolę. Ir visa salė tikėjo jų meile.”
- Kas turėjo atsitikti, kad parašėte knygas „Atminties salos”, „Nutolę balsai”?
- Visa tai prasidėjo nuo laiškų. Jeigu patiri stiprų įspūdį - gamtoje, kelionėje, labai nori, kad šalia būtų kas nors, su kuriuo kartu gali tai išgyventi. Jei nėra, rašai laiškus.
Mano daugybė studijų draugų Maskvoje liko. Jie sakydavo: skaitydami tavo laiškus jaučiamės taip, lyg Vilniuje pabuvę. Žmonių nebėra, ir kur tie mano laiškai?
Stiprus būna noras kitam papasakoti tai, ką patyrei. Kodėl to reikia? Neįmanoma paaiškinti. Miršta artimas žmogus, vienas, kitas. Jauti, kad nueina tavo gyvenimas su tais žmonėmis. Gali juos dar sulaikyti, užfiksuoti. Kitas motyvas - labai stiprūs pojūčiai iš praeities. Stipresni už dabarties.
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad mano karta - vėlyvo brendimo žmonės. Mus laikė prispaudę: to negalima, taip negalima. Ir mokykloje, ir namie - rėmai mąstymui.
– Kaip nuo to išsivaduojama?
- Prigimtis padeda. Vaikystėje buvau labai uždara ir tingi, kaip tada man atrodė, ir save labai dėl to smerkiau. Didžiausia palaima - nieko nedaryti ir kad būtų tylu.
- Kai dirbote dėstytoja ir sutikdavote tokios prigimties studentų, kaip į juos reaguodavote?
- Labai teigiamai. Yra vilties, kad iš tokių tylių, ramių gali kas nors išsiristi. O tie, kurie labai šokinėjo ir norėjo pasirodyti, gerai mokėsi ir rodė tai, jų šiandien teatre nelabai matyti. Iš noro nieko neveikti išeina vienas geras dalykas - gali susikaupti. Nesusismulkini, neišsibarstai.
- Kaip norą nieko neveikti suderinti su jūsų darbštumu?
- Mama vieną kartą pasakė: „Esi vidutinių gabumų, turi labai stengtis.” Tai giliai paėmiau į širdį. O dar yra ambicijos.
Kadangi visą laiką svajoju nieko nedirbti, ištisai dirbu, kad turėčiau teisę nieko neveikti. Henrikas Ibsenas ir Vitalijus Mazūras - dvi mano gyvenimo temos - jos turi tapti knygomis.
Po to, svajoju, baigta su teatru, baigta. Rašysiu atsiminimų romaną, kurio kelis skyrius irgi jau esu apmetusi. Atsiminimai, novelės - man naujas žanras. Bet man patinka, kai žanrai maišosi, jų ribos stumdosi.
H. Ibsenas - mano tema nuo studijų laikų: jo dramos lietuvių teatre 1918–1998 metais. Kiek esu straipsnių rašiusi, kiek pranešimų skaičiusi, aktorių prisiminimų apie vaidintus spektaklius užrašiusi. Tai įdomi medžiaga. Baigiu jau, atiduodu. Užsitęsė mano romanas su H. Ibsenu, nusibodo. Ir mūsų „pora” jau paseno.
Tėvų namuose visada buvo darbo kultas. Tai baisu. Neseniai girdėjau vieną filosofą kalbant: „Kas pasakė, kad žmogus turi dirbti?” Ir aš dabar tik svajoju: atiduodu leidyklai knygą apie H. Ibseno spektaklius Lietuvoje ir nieko neveiksiu. Išvažiuosiu į Nidą ir nedirbsiu.
Bet taip nebūna. Vežuosi kompiuterį. Kad turėčiau, jei užeis noras rašyti.
Stengiasi surinkti tai, kas prarasta
A. Girdzijauskaitė 1963 m. baigė teatrologijos mokslus A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje. Pagrindinės mokslinių tyrimų sritys - teatro istorija ir teorija, scenografija, lėlių teatro menas, Rytų teatras.
Ji dėstė Vilniaus universitete, Muzikos ir teatro akademijoje. Rašė teatro recenzijas, parengė monografiją apie aktorę ir režisierę K. Kymantaitę, sudarė straipsnių knygą apie režisierių J. Jurašą, yra viena „Lietuvių teatro istorijos” autorių.
Pirmosios knygos ne apie teatrą skirtos muzikantams A. Dvarionaitei (2004) ir J. Fledžinskui (2008).
Knygoje „Atminties salos” (2008) - vaikystės dienos, gyvenimas tėvų namuose, nepakartojamas senosios kartos inteligentų gyvenimas ir buitis.
„Nutolę balsai” (2011) - A. Girdzijauskaitės esė ir atsiminimai apie sutiktus aktorius, dailininkus, rašytojus, gyvenimo pakeleivius. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai išrinko „Nutolusius balsus” viena kūrybiškiausių pernykščių knygų.
