Filme „Rojus: meilė” rodoma, kaip pagyvenusi dručkė Tereza išsiruošia atostogų į Kenijos pajūrį, kur jai rūpi pirkti sekso paslaugas iš vietos jaunuolių, o šie dėl valiutos pasirengę viskam.
„Rojus: meilė” rodomas tik vėlyviausiuose „Kino pavasario” seansuose, o kovo 20 d. 21 val. 30 min. peržiūroje dalyvaus pagrindinį vaidmenį sukūrusi Margarethe Tiesel, pripažinta austrų teatro ir kino aktorė. Už vaidybą filme „Rojus: meilė” ji ne kartą nominuota kaip geriausio moteriško vaidmens kūrėja.
„Kino pavasario” žiūrovai jau yra matę U. Seidlio filmų. „Šuns dienose” buvo pasakojama apie nykų priemiestį, svilinamą karščio, kai prakaituoja žmonės, sienos, asfaltas. Karštis taip alina, kad žmonės nebeslepia nei slapčiausių troškimų, nei žemiausių instinktų.
„Importe-eksporte” buvo rodomi bedarbiai, paliekantys tėvynę. Įsidarbinę svečioje šalyje jie laikomi atmatomis - kaip ukrainietė Olga, palikusi šeimą ir radusi valytojos darbą Vienoje.
Porą dešimtmečių kūręs dokumentinius filmus, kartais realiems herojams leisdavęs suvaidinti save, U. Seidlis tik nuo „Šuns dienų” ėmėsi vaidybinio kino.
Dėl dėmesio negražiems gyvenimo reiškiniams U. Seidlis dažnai sulaukia klausimų, kodėl jis taip nekenčia Austrijos. Pateikiame režisieriaus minčių iš užsienio spaudos.
„Neturiu už ką nekęsti Austrijos, - užsienio spaudai aiškina U. Seidlis. - Filmai kuriami iš meilės, ne iš neapykantos. Be to, mano filmai ne apie Austriją, o apie bendražmogiškus dalykus: vienatvę, prarastą meilę, mirtį. Labai sunku priversti žmogų žiūrėti į tai, ko jis nenori matyti. O nekenčia dėl to autoriaus. Tačiau neapykanta geriau nei abejingumas.
- Ištisa talentingų mizantropų banga: jūs, Michaelis Heneke, Elfriede Jelinek, Tomas Bernhardtas... Visi labai skirtingi, bet visi iš Austrijos!
- Dažnai girdžiu ir šitą pastabą. Tačiau ką atsakyti? Man įdomesnis kitas klausimas: kodėl filmų, panašių į mano, niekas nefilmuoja kitose šalyse? Man rodos, aš tyrinėju dalykus, nepaprastai aktualius visoms Vakarų šalims, ne vien Austrijai.
Galbūt dėl to, kad mums, austrams, ilgą laiką teko slopinti save, šiandien mums dar nėra užgesęs noras naikinti estetinių ir išorinių ribų, skverbtis gilyn, pažinti ir atskleisti tikrąją realybę. Bet rodydamas teisybę dažnai rizikuoji sukelti skandalą. O skandalas - naudinga. Skandalai skatina mąstyti, diskutuoti.
- Kodėl filmui „Rojus: meilė” jūs pasirinkote juodąjį žemyną?
- Filmavimo vieta turi didžiulę įtaką visam filmui, nes nuo jos priklauso atmosfera. Pirmiausia aš norėjau parodyti, kaip mes, europiečiai, elgiamės su skurstančiais žmonėmis. Ir, žinoma, pakalbėti apie santykį su kitų žmonių problemomis. Apie tai, kokia daugybė sąlygų ir detalių sudaro gyvenimo būdą ir prasmę.
- „Rojus: tikėjimas” - antroji trilogijos dalis. Ar jums rūpi, kad visos trys dalys būtų susijusios?
- Kiekvienas filmas turi savo temą ir savas taisykles. „Rojus: tikėjimas” labai skiriasi nuo „Rojaus: meilės”. Net žiūrovų reakcijos skiriasi: per „Tikėjimą” salėje dažniau skamba juokas. Galbūt dėl to, kad gerokai paprasčiau juoktis iš tikėjimo nei iš meilės.
- Kad ir kokios temos imtumėtės, jūs vis provokuojate. Kodėl?
- Bet juk nedarau to šiaip sau. Visada yra tam tikras kontekstas ir konkretus personažas. Kitaip tai būtų apgailėtina strategija: šokiravimas dėl šokiravimo. Tai būtų kvaila. Visai ne to siekiu.
„Tikėjimo” herojės Anos Marijos meilė Jėzui nuolat auga, stiprėja. Ir man atrodo natūralu, kad kažkurią akimirką atsiranda lytinis potraukis. Kurdamas filmą niekada nesvarstau, kaip jį žiūrės. Pasitikiu savimi ir manau, kad tai, kas man atrodo svarbu, sudomins ir žiūrovus.
Suvokiu ir tai, kad kam nors mano požiūris į realybę gali nepatikti. Filme apie tikėjimą man atrodė teisinga parodyti Anos Marijos masturbavimąsi su kryžiumi - tai jos meilės Jėzui aktas. Nesiruošiau atsisakyti šio epizodo vien dėl to, kad pati tema neliestina.
- Augote griežtai katalikiškai auklėjamas. Koks jūsų santykis su religija? Juk ne kartą esate pasakojęs, kad būtent auklėjimas įskiepijo jums daugybę baimių, slopino jūsų asmenybę.
- Griežta atmosfera vertė mane maištauti prieš falšą ir veidmainystę, kuo, kaip mačiau, katalikybė yra persisunkusi. Neneigiu Katalikų bažnyčios etinių normų ir vertybių, bet negaliu matyti, kur žmones nuveda piktnaudžiavimas jomis.
- Ir filme apie meilę, ir apie tikėjimą herojės ieško rojaus, o patiria seksualinį nusivylimą, iliuzijų žlugimą. Tai visos trilogijos motyvas?
- Kiekvienas filmas turi kelis lygius, o seksualumo motyvas - vienas jų. Moteris, kuri stengiasi ištrūkti iš savo vienatvės narvo, iš tikrųjų ieško meilės, o seksualumas – viena jos sudėtinių dalių, galinga jėga. Tačiau trilogijos motyvas - vis dėlto laimės paieškos.
Štai ir filmo „Rojus: viltis” herojė kenčia nuo antsvorio ir važiuoja į lieknėjimo stovyklą. Vėl meilė, seksualumas, geismas, aistra, fiziologija, tačiau iš 13-metės paauglės perspektyvos.
