Pirmasis ir vienintelis Baltijos šalyse Australijos džiazo legendos J. Morrisono koncertas kartu su „Trimitu“ ir jo meno vadovu bei Lietuvos džiazo žvaigžde Petru Vyšniausku Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įvyks jau kovo 21-ąją. „Laiko prasme mūsų bendras koncertas bus tik akimirka, bet tuo metu Lietuva ir „Trimitas“ taps džiazo pasaulio centru“, - būsimu pasirodymu su J. Morrisonu džiaugėsi U. Vaiginis.
Žinomas muzikantas prieš pasirodymą Vilniuje „Lietuvos rytui“ davė interviu. „Buvau pakviestas pagroti su „Trimito“ orkestru. Žinau, kad tai - puikus kolektyvas, o jo meno vadovas žinomas džiazo muzikantas. Nors Australija toli nuo Lietuvos, šiais laikais muzikantai internetu gali užmegzti ryšius ir klausytis vienas kito muzikavimo“, - apie savo sprendimą atvykti į Vilnių kalbėjo J. Morrisonas.
- Ar seniai muzikuojate? Kas lėmė, kad gyvenimą paskyrėte muzikai?
- Groti pradėjau būdamas šešerių metų. Nuolat koncertuoju nuo šešiolikos. Nemanau, kad muzika yra tai, ką pasirenki pats. Aš tiesiog visada žinojau, kad esu muzikantas.
- Ką jūs žinote apie Lietuvos džiazą?
- Tik šiek tiek. Nelengva kalbėti apie džiazo sceną tos šalies, kurioje niekada nesi buvęs. Tačiau tos ištraukėlės, kurias radau
internete, skamba puikiai.
- Buvusioje SSRS džiazas prilygo antivalstybinei veiklai. Kaip vertinate tokį reiškinį?
- Man atrodo, kad džiazas yra laisvė. Be to, džiazas visais laikais buvo ir yra jį atliekančių bei besiklausančių žmonių asmeninės laisvės simbolis, spontaniškos saviraiškos būdas. Todėl nenuostabu, kad buvusiam SSRS režimui džiazas buvonepageitautinas.
- Kaip vertinate, kad Lietuvos džiazo virtuozas P.Vyšniauskas vadovauja pučiamųjų instrumentų orkestrui „Trimitas“? Gal ir jūs turite panašios patirties?
- Mano galva, nuostabu, kad toks muzikantas ėmėsi šio nelengvo darbo. Kiekvienas orkestro muzikantas - asmenybė ir puikus atlikėjas, tačiau kiekvienam kolektyvui labai svarbu turėti vadovą, kuris ir savo muzikavimu, ir savo patirtimi sugeba įkvėpti. Aš ir pats esu vadovavęs didelėms muzikantų grupėms. Būti gerų muzikantų vadovu - didžiulė laimė.
- Kaip jums atrodo, kas svarbiau muzikantui - laisvė ar disciplina?
- Reikia ir vieno, ir kito arba subtilaus abiejų balanso - lyg šokio, sukuriančio muzikos magiją. Be laisvės nėra įkvėpimo, o be disciplinos muzikoje girdėtume tik triukšmą.
- Ar emocinė būsena turi įtakos jūsų muzikavimui?
- Grojimas - mano emocinės būsenos išraiška. Kiekvieno muzikanto misija perteikti savo emocijas publikai.
- Kokių specifinių asmenybės bruožų reikalauja džiazas? Gal jį atliekant kokių nors geriau neturėti?
- Kiek yra džiazo muzikantų, tiek ir būdų groti džiazą. Tik baimė nepadės tapti geru džiazo muzikantu.
- Šiuolaikinis džiazas kartais labiau primena performansus, o ne tik muzikavimą. Ar jums tai priimtina?
- Taip. Jūsų pasakymas „tik muzikavimą“ visiškai teisingas. Kam riboti save „tik“ kažkam, kai į muzikavimą galima sudėti kur kas daugiau patirties?
Nuostata, kad yra tam tikras būdas atlikti džiazą ar kitą muziką, varžo kūrybiškumą, riboja bendrą atlikėjų ir klausytojų patirtį. Svarbiausia ne ką darome, bet kodėl tai darome. Jei aš į savo muzikavimą įtrauksiu įvairiausių performanso elementų
bandymas savo klausytojus vesti į įdomią muzikos kelionę, tai - nuostabu. Bet jei griebčiausi performaso tik dėl to, kad neturiu ką pasakyti publikai, mano karjera labai greitai pasibaigtų.
- Kaip pratęstumėte sakinį „Jei pasaulyje nebūtų džiazo...“?
- Tuomet nebūtų ir žmonių. Kai tik žmonės susiduria, jie tampa kūrybine grupe, o tai vienu ar kitu keliu atveda iki džiazo. Kiekvienas žmogus turi savo istoriją, kurią norėtų papasakoti. Džiazas - tas būdas, kuris suteikia galimybę papasakoti savo istoriją labai asmeniškai ir dabar. Kas gi galėtų būti žmogiškiau?
