- Kaip supratote, kad muzika bus jūsų profesija? Kodėl netapote ekonomistu ar gydytoju? - pasiteiravome iš Ukrainos kilusio 30-mečio atlikėjo.
- Į muzikos mokyklą mane nuvedė tėvas. Jis nuo pat mano gimimo svajojo, kad gročiau akordeonu. Būtent tėvas, kai sulaukiau vos penkerių metų, išrinko instrumentą. Dažnai manęs klausia: "O kodėl negrojai fortepijonu arba smuiku?". Viskas tuo metu priklausė nuo tėvo - aš buvau per mažas, kad pasirinkčiau kitą instrumentą.
Iš pradžių repetuoti buvo sunku - kiti vaikai žaisdavo, o aš neturėdavau nė minutės laiko. Iš mokyklos lėkdavau tiesiai į muzikos mokyklą, po to tėvas dar liepdavo repetuoti namuose. Kad grodamas neužmigčiau, jis mane nuprausdavo lediniu vandeniu ir taip palaikydavo žvalumą.
Tuo metu toks krūvis buvo labai sunkus, tačiau šiandien esu be galo dėkingas tėvui, kad jis, laiku pastebėjęs mano talentą, neleido atsipalaiduoti. Būtent tėvo dėka pasiekiau tokį profesinį lygį.
Ilgainiui tiesiog užsidegiau muzika, ji tapo mano aistra. Nuolat klausiausi daugybės įrašų. Svajojau tapti aukščiausio lygio muzikantu. Ne paprastu bajanistu, bet geriausiu pasaulyje. Šis noras mane vedė ir tebeveda iki šiol. Niekada nesusimąsčiau apie kitą profesiją, tikriausiai niekuo kitu ir negalėčiau būti. Muzika man yra visa ko prasmė.
- Tikriausiai buvo sudėtinga mokykloje prisitaikyti prie kitų vaikų, kurie nesimokė muzikos?
- Bendrojo lavinimo mokykloje mokiausi iki devintos klasės, vėliau įstojau į konservatoriją. Žinoma, buvau savotiškas autsaideris, sunkiai rasdavome bendrą kalbą. Kiti vaikai žaisdavo kieme, o aš valandų valandas repetuodavau, tobulindavau grojimo įgūdžius. Jie mane dažnai pašiepdavo, nelaikė vienu iš savų.
- Kur dabar jūsų bendraklasiai? Ar susitinkate?
- Kai nuvykstu aplankyti tėvų, matau juos. Susidaro įspūdis, kad jie ir liko ten, nuo ko pradėjo. Aš dėkingas muzikai, kad ji man atvėrė kelius į pasaulį.
- Kaip iš mažo miestelio atsidūrėte Kijeve?
- Muzikos šauksmas buvo toks stiprus, kad nusipirkau autobuso bilietą į Kijevą ir nuvykau stoti į Kijevo konservatoriją. Tėvams nieko nesakiau. Nors tėvas labai norėjo, kad tapčiau muzikantu, jis plačiai nemąstė, manė, kad bus labai gerai, jeigu tapsiu muzikos mokytoju gimtajame mieste. Todėl mano išvykimas į Kijevą tėvams buvo staigmena. Tada jie liūdėjo, o dabar, kai koncertuoju įvairiose šalyse, kai jie klausosi mano įrašų, be galo džiaugiasi ir vis dar sunkiai gali tuo patikėti.
- Taigi muzika yra jūsų pagrindinė aistra. Kiek valandų per dieną grojate?
- Taip, muzika yra mano dvasinis vedlys, sielos atgaiva ir poilsis. Jeigu neprisiliečiu prie instrumento ar nesusiduriu su muzika kelias dienas, jaučiuosi tarsi būčiau be rankų ir be kojų, man pradeda trūkti oro. Muzika apdovanoja žmogų. Tie, kurie tai supranta ir atranda, yra labai laimingi žmonės.
- Laisvalaikį irgi skiriate muzikai?
- Laisvalaikio, galima sakyti, neturiu, tačiau man jo ir nereikia. Kai darai tai, ką mėgsti, gali tam skirti visą savo laiką. Retkarčiais nueinu į kiną arba pasivaikščioti palei upę ar ežerą. Gamta mane pakrauna. Mėgstu pavasarį, kai gamta bunda, grįžta paukščiai. Patinka klausytis jų čiulbėjimo.
- Pasaulyje esate žinomas tuo, kad grojate tarsi žmogus orkestras, sugebate groti greičiau, tiksliau, muzikaliau nei bet kas kitas. Kaip jums tai pavyksta?
- Pirmiausia tai, žinoma, Dievo dovana ir talentas, kurį atsineši gimdamas. O paskui - juodas tūkstančių valandų ir daugelio metų darbas. Tačiau reikia ne šiaip techniškai kartoti garsus, bet jausti aistrą tam, ką darai. Tada galima tikėtis gero rezultato.
- Koncertuojate skirtingose šalyse, skirtinguose žemynuose. Koks buvo įsimintiniausias koncertas iki šiol?
- Tikriausiai Brazilijoje. Turėjau tenai šešis koncertus ir visuose jų mane priėmė taip audringai, kaip jokiose kitose koncertų salėse. Ten žmonės labai šilti, natūralūs, nebijo rodyti emocijų ir atsiverti. Tokia publikos reakcija - kiekvieno atlikėjo svajonė.
- Mygtukinis akordeonas, arba bajanas, išrastas tik dvidešimtame amžiuje, tačiau tenka girdėti, kad jis vadinamas nacionaliniu instrumentu. Kuo jis skiriasi nuo akordeono?
- Bajanas, kuriuo šiandien groja profesionalūs muzikai, kilo iš nacionalinio instrumento. Kitaip nei akordeonu ar armonika, patobulintu bajanu galima išgauti plačius kelių oktavų akordus. Kadangi nėra klavišų, o tik mygtukai, galima groti kur kas sudėtingesnius, techniškesnius kūrinius negu įprastu akordeonu.
Dauguma bajano kūrinių yra orkestrui ar kitiems instrumentams skirtų kūrinių transkripcijos ir adaptacijos. Žinoma, geriausiai jo galimybes atskleidžia šiuolaikinių kompozitorių kūriniai, rašyti specialiai bajanui. Nuo akordeono bajanas skiriasi dar ir savo struktūra - dešinėje pusėje yra mygtukinė klaviatūra, o ne klavišai.
- Kiek sveria jūsų instrumentas?
- Penkiolika kilogramų.
- Matyt, nelengva jį išlaikyti per visą koncertą? Gal jiems rengiatės ir fiziškai, darote kokius nors ištvermės lavinimo pratimus?
- Žinoma, nelengva. Specialių fizinių pratimų nedarau, tačiau labai padeda plaukiojimas ir visiškai netinka svarmenų kilnojimas. Svarmenys nenatūraliai išpučia raumenis, nuo to apsunksta pirštai, darosi sudėtingiau greitai groti.
- Prieš kurį laiką koncertavote su džiazo pasaulio legenda B. McFerrinu. Kokį įspūdį paliko šis koncertas?
- Tai buvo B. McFerrino koncertas Ukrainoje. Iš daugybės bajanistų, kurių įrašus buvo gavęs, jis pasirinko būtent mane. Iš pradžių buvo neramu: B. McFerrinas garsėja improvizacijomis, o aš atlieku jau užrašytus kūrinius.
Iki atvykstant B. McFerrinui buvo sutarta, kad drauge atliksime ukrainiečių liaudies dainą. Turėjome vos kelias minutes kartu parepetuoti. Kai pagrojau parinktą sudėtingos harmonijos dainą, B. McFerrinas tik nusišypsojo ir paprašė rasti ką nors kita. Grojau ir Johanno Sebastiano Bacho, ir Antonio Vivaldi, ir kitų kompozitorių kūrinių fragmentus, kol galiausiai apsistojome prie polifoninio kūrinėlio. Parepetavome dvi minutes, net nesutarėme, kada turėtume baigti... Ir teko eiti į sceną. Tačiau tritūkstantinė publika mūsų duetą priėmė labai šiltai.
- Kokia jūsų gyvenimo svajonė?
- Dabar svajoju pagroti Niujorko "Carnegie Hall" ir Milano "La Scala". Pamažu einu to link. Nepatikėsite, tačiau prieš kelerius metus, kai mano karjera dar tik prasidėjo, iš "Carnegie Hall" administracijos gavau elektroninį laišką, informuojantį, kad jie norėtų pakviesti mane koncertui. Tačiau tuo metu savo pašto dėžutę tikrindavau kokį kartą per pusmetį, didžiosios dalies laiškų net neskaitydavau. Tad šį laišką pastebėjau gal tik po metų. Ar galite įsivaizduoti mano reakciją? Nuo to karto supratau, kad vadyba ir laiškų skaitymas ne ką mažiau svarbu nei grojimas. Tikiuosi sulaukti antro kvietimo, kurio šį kartą nepraleisiu.
- Pasaulyje išgarsėjote, galima sakyti, per naktį, kai į"Youtube" svetainę įdėjote savo fenomenalų A. Vivaldi kūrinio “Vasara” įrašą. Jūsų laukia įvairiose šalyse, jūsų įrašus "Youtube" svetainėje komentuoja klausytojai iš viso pasaulio tarsi kokios popžvaigždės. Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas?
- Pasikeitė, ir stipriai. Atsivėrė pasaulio koncertų salių durys. Vardan ko mes, atlikėjai, dirbame? Vardan galimybės koncertuoti. Džiaugiuosi, kad buvau pastebėtas. Visko prisotintoje šiandieninėje rinkoje tai nelengva. Galima sakyti, man pasisekė.
- Kokią programą atliksite šį kartą Lietuvoje?
- Tai bus virtuozinė, ritmiškai įdomi programa, kupina džiazo, tango elementų bei improvizacijų. Mažai atlikėjų taip rizikuotų ir ryžtųsi groti tokią techniškai sudėtingą ir plačią programą viename koncerte. Tačiau kaip tik tokia programa parodo visus atlikėjo gebėjimus, nesuteikia galimybės pasislėpti. Pažadu, kad ji atskleis viską, kas aš esu.
