A. Šliogerio ir V. Gusto „Pokalbiai apie esmes“ - įvairiais atžvilgiais įdomi knyga. Ji ne tik atskleidžia A. Šliogerio žavų sugebėjimą gyvai kalbėti, jo filosofines nuostatas, bet ir parodo, koks turi būti mąstantis žmogus. Drąsus, tiesus, gyvybingas, aštrus, atviras, kategoriškas, sąžiningas.
Nenuostabu, kad A. Šliogerio knygoje sakomos mintys provokuoja - skatina mąstyti, nesutikti, ginčytis, kibti į atlapus. Tarkim, filosofo radikalokas svarstymas apie meno ir menininko padėtį dabartinėje visuomenėje išties turi galios įžiebti diskusijų tarp šalies kūrėjų.
Į V. Gusto klausimą, ar dar yra galimybė XXI amžiuje atsirasti naujam Marceliui Proustui, A. Šliogeris atvirai atsako, kad tuo netiki ir kad klasikinio menininko tipas dabar išstumtas iš visuomenės kaip kamštis iš vandens.
„Aš tuo tikrai netikiu, – knygoje teigia 68 metų A. Šliogeris. – Kad ir kaip būtų keista, netikiu todėl, kad technologinis pasaulis realizuoja visa tai, ko tik menininkas siekia. Tai, ko siekė M. Proustas, dabar tobulai realizuoja psichoanalitikai. Tai, ko siekė Fiodoras Dostojevskis, dabar realizuoja psichiatrijos ligoninės ir psichotropinės medžiagos. Tai, ko klausi, yra nebeįmanomas dalykas, nes juk suvoki, kad taip gerai, kaip padaro inžinierius, joks menininkas nepadarys. Nesvarbu, kaip tas inžinierius būtų vadinamas - chemiku, fiziku, psichiatru ar sociologu.
Kam, tarkime, dabar reikalingi vadinamieji socialiniai romanai, juk yra sociologų, jie tobulai aprašo visuomenės būklę. Kam dabar psichologiniai romanai, juk yra psichiatrai, psichoneurologai ir kitokie „žmogaus sielos specialistai“. Kam dabar graži tapyba, jeigu technologinis kičas gražesnis negu gražus. Mašinos padaro gražiau - reprodukcijos yra kur kas gražesnės nei originalai. Kuriems velniams man dabar reikalingas šitas vadinamasis menas? Kiekvienas sąžiningas žmogus, net jeigu jis turi kokį nors polinkį ar norą kurti meną, turi pripažinti, kad tobuliau už mašiną ir jos tarną inžinierių jis nepadarys. Menas tapo visiškai nereikalingas.
Klasikinio menininko tipas dabar išstumtas iš visuomenės kaip kamštis iš vandens. Jis pakenčiamas tik tiek, kiek būdamas šėtono advokatu dar šiek tiek papurvina tą tobulą kičą. Jis dar - tekšt! - numeta kokį purvo gumulą ar išmatų krūvą viduryje blizgančios salės. Bet tai tėra chuliganiškos grimasos, o pats menininkas iš esmės nereikalingas, ir jis jaučia savo nereikalingumą. Juk išpurvinti technologinio rojaus sodą gali ir mašina.
Aš neįsivaizduoju, kaip dabar galėtų atsirasti M. Proustas, F. Dostojevskis, koks nors Leonardo ar mažieji olandai, kuriuos aš labai mėgstu. Kadangi menas yra nežmogiškumo perkėlimas į dirbtines struktūras, dabar visa tai daug geriau daro mašinos, o žmogus nebereikalingas, nes jis dar nėra tobula mašina; jis tik antrarūšė mašina, ir nežinia, ar kada nors taps tobula. Kažkur girdėjau, kad dabar romanus rašo kompiuteriai, – tai kam tada žmogus?
Menininkas yra tapęs reakcingu tipu. Technologiniame pasaulyje – ypač turint galvoje, kad jis tampa vis labiau totalitarinis, tai yra atiindividualistinis, – menininkui vietos nebėra. Menininkui vis tiek reikalingas nors koks laisvės plotelis, anarchijos plotelis, spontaniškumo plotelis, nežmoniškumo plotelis, pasakyčiau netgi dar stipriau – žvėriškumo plotelis. Šie ploteliai yra tiek susiaurėję, kad bet koks juose dar išlikęs gyvybės telkinys, laisvas individas, beveik nebegali pajudėti.
Todėl ir sakau - mes vis labiau prievarta verčiami mašinomis. Nėra neįmanoma - nors aš tuo netikiu, - kad po dvidešimties ar trisdešimties metų mašininis totalitarizmas nebus tobulai išpildytas. Tai koks menininkas gali ką nors padaryti, kai jį iš visų pusių stebi kameros, be paliovos terorizuoja kas mirksnis tobulėjantys kompiuteriai, vadinamieji mobilūs telefonai, ekranai ir kitokie teroristiniai prietaisai, paralyžiuojantys pirmapradį spontaniškumą, kiekvieną laisvą judesį, visą gyvastį? Kur čia gali skleistis individo spontaniškumas? Jam nebėra vietos.
Menininkas nebegali būti net mūsų aptartu šėtono advokatu. Viskas atiduota mašinoms: jos puikiausiai gali simuliuoti net patį šėtoną. Dabar vienintelė tikra kūrėja yra mašina. Visa kita tėra priedas prie mašinos. Dabar iš tikrųjų kuria kompiuteris. Kam tas menininkas? Dizaineris dar reikalingas, bet ir dizainerių greitai nebereikės. Kompiuteris padarys geriau, matyt, jau ir daro. Jeigu pasižiūrėsi į daugelį moderniausių automobilių, matysi, kad jie gaminami ne žmogaus rankų. Tai padaro kompiuteris. Menininkas nebereikalingas. Ar jis bus reikalingas ateityje, aš nežinau. Būkime atsargūs nors šiek tiek, ta prasme, nebūkime pranašais.
Apskritai manau, kad taip nebus, kaip aš sakau radikalizuodamas situaciją. Totalitarizmas žengia tiesiog septynmyliais žingsniais, bet aš netikiu, kad jis įsitvirtins galutinai ir be jokių plyšių. Kitaip tariant, visada galima spėti, kad kur nors - mes nežinome ir galbūt niekuomet nesužinosime kur - ir dabar yra plotelių, kuriuose yra vietos ir tam spontaniškam veržimuisi į tai, kas kadaise buvo vadinama tiesa, spontaniškam veržimuisi į laisvę, tikrumą, autentiškumą, į išdidžią autonomišką laikyseną. Manau, yra, tik tai vis sunkiau iškyla į viešumą.
Vis labiau įsitvirtina totalitarinės struktūros, todėl tos skylutės, pro kurias visais laikais ir menininkui, ir filosofui, ir kitiems laisviems žmonėms reikėjo lįsti, vis siaurėja. Anksčiau socialiniame tinkle laisvės akys buvo gan didelės, o dabar jos siaurėja, siaurėja ir tampa mikroskopinės. Reikia, kad žmogui labai pavyktų arba nepavyktų. Bet aš tikiu - visada atsiras tas, kuris suplėšys totalitarinį tinklą, jeigu ir neras skylutės. Jis sakys taip: gal jums šito ir nereikia, bet man reikia. Man smagu būti gyvam. Aš nenoriu būti mašina.“
