Nepriklausoma kūrybinė organizacija Baltijos kamerinis operos teatras kovo 20-ąją pristatys antrąją šio sezono premjerą - prancūzų kompozitoriaus Charles'io Gounod operos „Faustas“ kamerinę versiją. Šis operos pastatymas bus išskirtinis tuo, kad pirmą kartą šį kūrinį atliks vien vyrai.
„Kūrybinę komandą inicijuoti vyrišką pastatymą paskatino V. Gerasimovo (sopraninas) ir Algirdo Bagdonavičiaus (kontratenoras) balsai - reto grožio ir puikių galimybių, leidžiantys pasiduoti sensacingai avantiūrai ir abi Ch. Gounod operoje „Faustas“ moterų balsams parašytas partijas atiduoti šiems operos solistams“, – teigė Baltijos kamerinio operos teatro direktorius Jonas Sakalauskas.
Apie kelią į operą, avantiūras, silpnybes ir artėjančią premjerą kalbamės su V. Gerasimovu.
- Esate vienas jauniausių ir ryškiausių operos dainininkų Lietuvoje, turite unikalų balsą. Koks buvo jūsų kelias į šią profesiją? Kas patraukė į operos imperiją?
– Dabar galiu pasakyti, kad viskas tarsi vedė link to, kas dabar esu. Tačiau kadaise net nenumaniau, kad dainuosiu. Pati pradžia buvo Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokyklos chore „Gintarėlis“, kur ir buvo pasėtas dainavimo daigelis. Tam, kad jis galėtų augti, matyt, reikėjo pamaitinti jį įvairiapusiškai – baigęs muzikos mokyklą, stojau į S. Šimkaus konservatoriją mokytis fortepijono meno. Daug grojau vargonais, nes norėjau tapti vargonininku.
Vėliau domino bendradarbiavimas su instrumentais ir dainininkais, todėl šį bei tą nuveikiau kaip koncertmeisteris. Galėjau nieko nekeisti, bet toks netiesioginis prisilietimas prie balso padarė savo – netrukus apsisprendžiau studijuoti dainavimą.
- Kodėl opera?
– Kai buvau vienas mažųjų „Gintarėlių“, buvome pakviesti padainuoti angelų chorą Giacomo Puccini operoje „Sesuo Andželika“ Klaipėdos muzikiniame teatre. Manau, tai buvo ypač svarbus laikas, kai ir įsimylėjau operą, aukštą balsą, teatrą.
- Kaip supratote, kad galite dainuoti sopraninu?
- Man pačiam buvo staigmena, kai po mutacijos suvokiau, kad tebegaliu dainuoti aukštu balsu. Čia, matyt, ir įsikūnijo visos mano viltys, tikėjimas ir noras. Juk kadaise norėjau dainuoti kaip Andželika, o dabar galiu.
Būta ir sunkaus meto, kai atrodė, kad tai, kas svarbu, gali dingti. Dainininkams taip jau būna – jei negali dainuoti, blogai. Pirmame kurse buvau stipriai susirgęs, dingo balsas. Virtau bosu, maniau, kad dar kažkokia mutacija. Bet dėstytoja nuramino. Galiausiai viskas susitvarkė.
- Kokios svajonės, profesinės ambicijos sukasi jūsų galvoje?
– Planuoju koncertus įvairiuose Lietuvos miestuose su labai įdomia ir ryškia programa. Renku mažai žinomus arba nežinomus baroko epochos šedevrus, kuriuos kadaise atliko didieji kastratai. Noriu pristatyti publikai jų meną ir sykiu fenomeną. Mąstau ir apie naujus vaidmenis operose. Ir dar dalyvauju LRT projekte „Auksinis balsas“.
- Kokiu artimiausiu naujai kuriamu vaidmeniu pamaloninsite savo gerbėjus?
– Šiuo metu kuriu Margaritos vaidmenį Ch. Gounod operoje „Faustas“ Baltijos kameriniame operos teatre. Tai mano pirmasis moteriškas vaidmuo, bet ateityje nelabai norėčiau juos traukti į savo repertuarą. Baroko laikais tokia praktika, kai vyrai persirengdavo moterimis ir atlikdavo jų partijas, buvo vadinama travesti. Partijos buvo rašytos kastratams ir tai buvo normalu. Šiais laikais tai vargu ar pasitaiko. Mums įprasta tik tai, kai moteris atlieka vyrišką vaidmenį operoje. Kadangi mėgstu avantiūras, nusprendžiau pabandyti.
Pati partija labai sudėtinga, nes parašyta sopranui. Kiek tai išliks moteriškas vaidmuo pagal režisieriaus Artūro Areimos pasirinktą koncepciją, – kitas klausimas. Tenka pasigilinti į moters pasaulį. Tačiau mano Margarita bus kitokia nei ta, kurią esame įpratę matyti. Mokausi pateisinti situaciją, todėl pamirštu save. Mano Margarita yra dviveidė tiek pasąmonėje, tiek išoriškai.
- Ar esate prietaringas, turite sėkmę nešančių talismanų, o gal ritualų prieš eidamas į sceną, kad sėkmingai sudainuotumėte?
- Kažkada esu minėjęs, kad visi mano talismanai yra galvoje ir nesu nuo kažko priklausomas. Čia svarbus pasiruošimas, profesionalumas, mokėjimas viską suderinti, jautra... Tada esi ramus ir pasiruošęs atlikti tai, ką turi. Svarbiausia yra muzika. O kuomet ji užgroja – viskas pasikeičia. Tas jauduliukas visada yra, todėl daugiausia, ką galiu padaryti – tai keletą kartų giliai įkvėpti ir palinkėti sau sėkmės.
- Kas jus įkvepia?
- Mano didžiausi įkvėpėjas - tai vėlgi muzika. Užtenka pagalvoti ir jau jaučiu jos poveikį. Galiu nukeliauti į bet kokį personažą, situaciją. Akimirksniu tampi kitokiu, pamiršti save, savo bėdas, kasdienybę. Labai įkvepia žmonės, su kuriais per pasirodymą pajaučiu ryšį. O kuomet noriu tiesiog pailsėti, atsigauti, tuomet gamtai nėra lygių. Miškas, jūra ar gražus gamtos vaizdas pripildo jėgų.
- Ar turite savo autoritetų, mūzų? Iš ko semiatės išminties?
- Be abejo, tai artimiausi ir mylimiausi žmonės, kuriais pasitiki. Jie pasakys tiesą, bet tavęs neužgaus. Ne dėl to, kad pasakytų, bet jei matys, jog tau reikia. Taip galiu mokytis, tobulėti. Tai tėvai ir mano dėstytoja Sigutė Stonytė. Su jais daugiausia bendrauju. Daug žinių semiuosi iš koncertų su dėstytoja. Apima nuostabus jausmas, kuomet dainuojame duetu. Pats svarbiausias yra pojūtis - čia ir dabar, ir kaip.
- Pakalbėkime apie naująją dainininkų kartą. Kokia ji? Koks, jūsų manymu, turi būti šiuolaikinis operos dainininkas?
– Sudėtinga vienareikšmiškai kalbėti. Visokių yra ir visokių reikia. Galima kalbėti apie tobulą operos dainininką, kurio iš esmės nėra, jei galvotume, kad jis šalia nepriekaištingo vokalo – o tai yra reta – turėtų ir dvasią, ir išvaizdą, gerai vaidintų, mokėtų įvairių „triukų“... Mano manymu, tobulas tas, kuris nestovi vietoje, o vis tobulėja ir tai yra jo bruožas. Kiekvienas mūsų norime matyti skirtingų „kokybių“ dainininkus, nes patys esame skirtingi.
Tarkime, vienoje vietoje tau atrodo, kad geriau dainuoti ir daug veikti, o man tobula, kad ramiai stovėdamas daug nuveiktum. Būtų apmaudu, jeigu pradėtume vaikytis kai kurių prastų vakarietiškų operos tendencijų vien dėl novatoriškumo. Esu šiuolaikinis žmogus, bet labai vertinu tikrus, teisingus dalykus, kas dabar reta. Todėl ir operą, ir jose dainuojančius dainininkus tokius ir noriu matyti.
- Jei nebūtumėt dainininkas, kokia kita profesija jus domintų?
- Mūsų šalyje reta darbdavių, kurie sukurtų gerą klimatą. Kol kas viskas panašu į vergovę, todėl galbūt dirbčiau sau. Gal atidaryčiau savo restoraną – mėgstu gaminti ir kartais pasilepinti skaniu maistu. Taip pat galėčiau dirbti pedagoginį darbą arba gročiau dainininkams.
- Kokių silpnybių turi Viktoras Gerasimovas? Bent vieną išduokite.
- Turbūt didžiausia mano silpnybė – tai gyvūnai. Pats esu priglaudęs klajojančią ir visiškai išsekusią toiterjerę. Dabar ji labai dėkinga. Neįsivaizduoju dienos be jos. Apskritai gyvūnai nuostabūs. Nepaprastai nuramina, yra geri draugai. Atrodo tave supranta taip, kaip žmonės negali.
- Artimiausi planai, o gal svajonių išsipildymai?
- Norėčiau šiek tiek pakeliauti ir pamatyti pasaulio, pamatyti skirtingų kultūrų, pabuvoti įvairių kompozitorių gimtinėse, kalnuose, pamatyti koralinį rifą, pabuvote ant ugnikalnio kraterio ir dar daug kitų dalykų.
