„Kaip rūkalius negali nerūkyti, taip aš negaliu nefotografuoti”, – ištarė 79-erių E. Gedgaudas. Jo kadrų iš Vilniaus ir pasakojimų pateko ir į leidyklos „Versus aureus” neseniai išleistą knygą „Ona Narbutienė. Gyvenimo preliudai”.
Visa ši knyga alsuoja meile Vilniui, poetinės E.Gedgaudo impresijos vilioja praskleisti miesto amžių uždangą. Tai – tarsi atsisveikinimas su tolstančiu laiku.
Mat šiandien E. Gedgaudo objektyvas gaudo ne vien tik estetiškus praėjusių epochų ženklus.
– Fotografuojate miestą tik sau ar turite konkretų tikslą? – pasiteiravo „Sostinė” muziko.
– Nemoku paaiškinti dingsties. Taip tarsi palaikau dialogą su Vilniumi.
Šis miestas man savas nuo paauglystės, nors gimnaziją baigiau Kaune.
Kai 1952-aisiais įstojęs į Konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) persikėliau gyventi į Vilnių, jis man buvo jau senas pažįstamas.
Mėgau ir Kauną, bet Vilnius – visiškai kitoks. Kažkas yra pasakęs: „Kaunas su Vilniumi nesimaišo kaip vanduo su aliejumi.”
Stebėjau miestą dar tada, kai neturėjau fotoaparato, o netrukus po studentavimo metų įnikau jį fotografuoti.
Pastaraisiais metais mano dėmesį ypač prikaustė klasicizmo apraiškos. Vilnius vadinamas baroko miestu, bet kiek jame stebuklingo klasicizmo, puikių šio stiliaus autorių darbų.
Dar mažai ištyrinėtas yra žydiškas Vilnius, jo geltonų ir raudonų plytų pastatai.
Pamačius tas įdomybes, norisi vis sugrįžti prie jų, gaudyti palankiausius fotografuoti momentus. Dar reikia daug apeiti – turbūt viso gyvenimo tam neužteks.
– Kaip jums pavyko knygoje ir tekstu taip jaukiai, ryškiai atkurti praėjusių epochų Vilniaus atmosferą?
– XX amžiaus pradžios Vilniui skirtų epizodų parašiau gerokai daugiau negu pateko į knygą.
Vaizduotę nesunku pažadinti – reikia tik nebijoti vaikščioti po Vilnių pėsčiomis, užsukti į kiemus, o ne važinėti po miestą automobiliu.
Čia esu atradęs išskirtinių vietų. Viena jų aprašyta ir O. Narbutienei skirtoje knygoje. Tai benediktinių vienuolyno išpuoselėtas sodas tarp Šv.Kotrynos bažnyčios ir Šv.Ignoto gatvės.
Dabar ten – baisi dykynė. Nežinau, ar kokiame kitame Europos mieste rastume tokių vietų. Jeigu ne atnaujinta Šv.Kotrynos bažnyčia, atrodytų, kad karas čia praūžė tik vakar. Netoliese stūkso nerestauruojami Dominikonų vienuolyno griuvėsiai – nyksta didžiulė vertybė. Tai lyg sustojusio laiko oazė.
Tačiau Vilnius buvo daugiau sugriautas pokariu negu per karą. Ir tebegriaunamas šiandien.
– Dėl ko skauda širdį?
– Miestas neturi šeimininko, kuris jį rūpestingai puoselėtų.
Vilniaus savastį savo nuotraukose nuostabiai atskleidė XX amžiaus pirmosios pusės Vilniaus fotografas Janas Bulhakas – neseniai Lietuvos nacionalinis muziejus išleido jo fotografijų tritomį. Tai tarsi raktas į miesto paslaptis, žinynas, ką galima ir ko nevalia daryti Vilniuje.
Iš Vilniaus negalima daryti didmiesčio, kuris panaikintų gamtos nulemtą jo mastelį.
Šis miestas išskirtinis ne tiktai savita gotikos, renesanso, baroko saulėlydžių architektūra, bet ir sąsajomis su gamta, kalvomis ir miškais.
Deja, tarkime, Konstitucijos prospekte padaryta viskas, ko Vilniuje daryti negalima. Jo baisuokliai dangoraižiai nužudė nuostabią miesto panoramą, atsiveriančią nuo Išganytojo kalno, smogė per senamiestį.
Tie daugiaaukščiai sumesti be jokio ansamblio ir muzikalumo pojūčio, neigia vienas kitą.
Kai dangoraižių ansambliai kuriami Amerikoje, kiekviename mieste iškyla savitas jų siluetas: vienoks jis Denveryje, kitoks Pitsberge, dar kitoks Los Andžele.
Nyku, kad toks perlas kaip Vilnius pateko į barbarų rankas. Seni, išskirtinės architektūros miestai Europoje labai saugomi. Krokuvoje tik vienas pastatėlis kyšo kažkur tolumoje, Prahoje – panašiai.
Na, o pas mus nematyti šviesių galvų, kurios suvoktų miesto dvasią ir poreikius.
Greitai tai pamatys ir Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai proga į Vilnių suvažiavę europiečiai.
– Kodėl taip manote?
– Tiesiai priešais Nacionalinę dailės galeriją, kurioje vyks aukščiausio lygio susitikimai, akis bado šešiolikos aukštų kerėpla – mūsų „bomžiškų” rajonų delegatas. Kiekvienas jo balkonas vis kitoks: vienas boluoja plastiku, kitame kyšo duženos, trečio – nukritusios plokštės. Vilniaus svečiai galės fotografuoti šį eksponatą atsiminimui, nužertą vasariškų saulės spindulių.
Be to, ne mažiau įspūdingas objektas stūkso greta jo.
Tai įmantrios architektūros statinys, kurio didelė dalis jau ne vienus metus styro lyg betono griaučiai.
Ir pats Konstitucijos prospektas neturi jokios traukos – kas gali vaikščioti šia gatve? Įdomu, kiek kartų miesto meras yra perėjęs pėsčiomis nuo savivaldybės iki „Panoramos”?
Vilniuje kur pažvelgsi – skaudžios temos.
Nežinia, kur mūsų architektų akys ir sąžinė, kad matome šį košmarą.
Senuose namuose vietoj autentiškų langų rėmų įstatyti kažkokie siūleliai, kurie man primena dabartinius damų maudymosi kostiumus, regiu spalvų mišrainę daugiabučiuose, vis kitokiomis grotomis išdabintus balkonus.
Lietuviams niekaip neprigyja miesto kultūra. Per daug nenustebčiau, jeigu kas nors balkone augintų paršelį.
– Ar toliau spausdinsite istorinius pamąstymus Vilniaus temomis?
– Protarpiais periodikoje vis grįžtu prie savo „Laiškų toli nuklydusiam vilniečiui”. Jie išaugo iš 1996-aisiais mano pradėtų rašyti koncertų apžvalgų.
Bet iš tikrųjų niekada nesijaučiau visa širdimi recenzentas ar muzikologas.
Ėmiau tolti nuo recenzijos žanro, kol su juo visiškai atsisveikinau, o laiškus rašau toliau.
Nuo vaikystės svajojau apie architektūrą. Mano žaidimai būdavo namukų karpymas, klijavimas, miestų statymas.
Taip, norėtųsi tęsti tyrinėjimus – pasvajoju apie šį bei tą. Bet ar temos manęs norės? Jos išrankios ir kaprizingos – jei pagriebia, darai, ką tau liepia, gaudai jų siunčiamas vizijas.
O. Narbutienės knyga mane buvo stipriai sugriebusi, o dabar jokia tema manęs, atrodo, jau nebenori.
