G. Norvilas, įteikdamas ridikų sėklų krepšelius, subtiliai pašiepė LLTI mokslininkus, nes jie diskusiją apie, jų manymu, skurdų praėjusių metų meniškai vertingų knygų derlių pavadino „Iš bado šuva ir ridiką ėda?“
Pateikiame LLTI rūmuose vykusioje apdovanojimo ceremonijoje G. Norvilo pasakytą šmaikščią kalbą „Ridikai, nepriklausomybė, poerzija...“
„Norėdamas kyštelėti trigrašį į šiemet LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimus lydėjusią diskusiją „Iš bado šuo ir ridiką ėda?“ turiu iš karto pasakyti, kad tokio kvailo šuns nesu sutikęs. Joks šuva ridiko neėdė ir neės. Net ir kariamas. Jie greičiau, kaip, pavyzdžiui, legendiniai Zervynų šunys, išmoks traukinių grafikus ir lūkuriuos išlipančių dosnių keleivių arba išvis mes ėdę, žiūrės į mėnulį it į išganingą televizorių, kitaip sakant, gyvens labai dvasingai. Šiaip ridikus valgyti yra sveika. Padeda ir persišaldžius.
Beje – tai labai svarbu – sėjant ridikus reikia nesiskubinti, palaukti, kol žemė įšils, palaukti netgi birželio mėnesio, kitaip per anksti pasėti ridikai sukirmys ir „nueis“ žieduoliais. Pernai sodyboj, užkampy tarp Troškūnų ir Viešintų, sėdamas ridikus buvau nekantrus. Ridikai neužderėjo ir graužti nebuvo ko, bet žydėjo. Įstabiai. Plazdėjo it vėliavos.
Bėda ta, kad man poezija visų pirma yra po žeme arba iš žemės. Šį rudenį kasdamas krienus tuo įsitikinau dar kartą. Žemė pilna įstabiausių poezijos gyvių. Nuostabiausia yra tai, kad tie poezijos gyviai yra nepriklausomi labiau nei bet kas kitas: laisvi šakotis, skverbtis, raitytis, šokti, vytis, tarpti ir glaustis, glaustytis. Laisvi nuo ideologijų, švenčių, partijų, atrakcionų parkų, pažiūrų, grupuočių, orkestrų ir orkestrėlių, abejotinų altorių... Krienai, kaip ir ridikai, – aitrūs. Vaikas būdamas mačiau, kaip tėvas gardžiuodamasis prarijo didelį šaukštą šviežių krienų. Dabar galvoju, kad tada jis buvo didžiausias pasaulio poetas.
Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai. Ji netgi, pasakyčiau, turėtų virsti POERZIJA. Turėtų ir guosti, turi guosti, priglausti, o guosti gali, mano supratimu, tik atimdama paskutinę viltį, kitaip tariant, iliuzijas, fantomus, kurie daugina kančią.
Turiu pasakyti ir tai, jog nežinau, ar esu poetas, tai visai man nesvarbu, nenoriu to sureikšminti ir susireikšminti. Aplinkui šios komedijos artistų ir taip į valias. Kalbą, poeziją visų pirma suvokiu kaip instrumentą čiupinėti pasaulį, tai įrankis šį tą išsiaiškinti. Nors nereikia pamiršti, jog kalba yra ir kalėjimas.
Esu priklausomas. Savo gyvenime priklausiau dviem sąjungoms: paauglystėje – filatelistų, o dabar – rašytojų. Į Rašytojų sąjungą stojau vogčia vildamasis, jog pavyks pirmą kartą gyvenime skristi lėktuvu – nukakti į kokį tolimesnį simpoziumą. Dar skristi neteko. Svarstau atsisakyti narystės. Bet, matyt, čia bus kalta tik pernelyg stipri žemės trauka. Sėklų jau prisipirkau. Su 40 proc. nuolaida. Neradau tik pastarnokų, juodųjų ridikų pirkau du pakelius.
Šį įvertinimą, „paglostymą“ suprantu kaip kitokios poezijos – kampuotos, nesušukuotos – įvertinimą. Kaip visos savo kartos įvertinimą. Tad su bičiuliais, draugais norėčiau visu šiuo dėmesiu pasidalyti. Man jo per daug. Nors tikiuosi, kad mano nosis iš puikybės aukštyn neužsiries. Nors ir patys turbūt matote, kad jokių šansų...
Turiu pripažinti, jog į šį institutą žiūrėjau ir dar tebežiūriu kiek kreivai, flirtuodamas... Nors kaip čia kitaip ir žiūrėsi su tais minus 13 dioptrijų žiūronais ant nosies... Tačiau turiu padėkoti visiems instituto žmonėms už drąsą, už (pasi)tikėjimą „Išlydžių zonomis“. Įtariu, jog toks sprendimas ne tik man buvo netikėtas. Kai Mindaugas Kvietkauskas paskambino kažkurį rytą ir apie tai pranešė – pamaniau... neblogas juokelis... Kvietkauskas juokauti pradėjo.
Turiu ir prisipažinti: esu vogęs pašto ženklus, limonado butelį iš parduotuvės „Rūta“ apie 1986 metus, esu vogęs iš austrų, vokiečių ekspresionistų poezijos, apvogęs Miloszą, Szymborską, Artmanną, nukniaukęs esu kelis pomidorus ir iš Gedos, Bložės, patinka ir gėrimai su siurrealizmo sirupu. Kitų neprisimenu, nesakysiu. Esu jiems dėkingas, kad teisėsaugai, policijai esu dar neįduotas... Tikiuosi, kad nėra ir sunkinančių aplinkybių.
Noriu atsiprašyti varlių, kurias vaikystėje esu iššaudęs, ir a. a. Arimaitienės, iš kurios daržo Krekenavoj su broliu esu vogęs tuos pačius ridikus pro tvorą, ant ilgo pagaliuko pasirišę šakutę. Noriu nuoširdžiai atsiprašyti Sigito Narbuto, kad besimokydamas Istorijos fakultete per semestrą įstengiau ateiti net į tris lotynų kalbos paskaitas ir kitus blaiviu protu nesuvokiamus dalykus. Matyt, todėl manoji „lingua franca“ vis labiau tampa poezijos kalba.
Sykiu, naudodamasis proga, noriu atsiminti bičiulius menininkus Mantą Gimžauską (š\Šamaną) ir Remigijų Audiejaitį (Tanaką), 2007 metais, prieš šešerius metus, būtent kovo 11-ąją tragiškai žuvusius gaisre Žirmūnuose – iššokdami paskelbė nepriklausomybę nuo šio pasaulio.
Ratas turi suktis, jis sukasi. Dažnai perdėm nuožmiai.
Dabar sveikinu visus artėjančios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga. Visas moteris - Kovo 8-osios proga. Būkime klausomi, išgirsti ir nepriklausomi.“
Kūrybiškiausių knygų dvyliktukas
1. Eugenijaus Ališankos esė knyga „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ („Tyto alba“)
2. Vaivos Grainytės esė knyga „Pekino dienoraščiai“ („Vaga“)
3. Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Išvarymas. Vieno obuolio kronika“ (Apostrofa)
4. Arvydo Juozaičio pjesių knyga „Gyvųjų teatras. Istorinių asmenybių dramos“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)
5. Donaldo Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ („Tyto alba“)
6. Vido Morkūno apsakymų knyga „Reportažas iš kiaušinio“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)
7. Gyčio Norvilo poezijos knyga „Išlydžių zonos“(„Kitos knygos“)
8. Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“ („Alma littera“)
9. Stasio Stacevičiaus eilėraščių knyga „Stiklinė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)
10. Rimvydo Stankevičiaus eilėraščių knyga „Ryšys su vadaviete“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)
11. Arvydo Šlepiko romanas „Mano vardas Marytė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)
12. Artūro Valionio eilėraščių knyga „Apytiksliai trys“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)
