Iš tiesų reikėjo visko: J. Lapinskaitė du dešimtmečius režisavo televizijos laidas, 1993 m. tapo kino režisiere ir sukūrė dvylika filmų, kurių ne vienas pelnė tarptautinių apdovanojimų. Be to, vaidino keturiuose filmuose. Didžiausias J. Lapinskaitės vaidmuo – Monika Algimanto Puipos filme „Miegančių drugelių tvirtovė“. Savo vyro filme J. Lapinskaitė dirbo ir antrąja režisiere. O būsimiesiems režisieriams ji dėsto nuo 1995 metų.
- Dėstyti jus pakvietė vienas jūsų mokytojų Henrikas Šablevičius (1930 - 2004), lietuvių poetinės dokumentikos meistras, visų vadintas Šoble. Kino ir televizijos katedra – H. Šablevičiaus pastangų kūrinys, jis buvo ir pirmasis jos vedėjas. Ar H. Šablevičių jaučiate savo gyvenime?
- Žinoma, jaučiu. Jis nebuvo mano mokytojas nuo pirmo kurso kaip kitiems, kurie studijavo vėliau. Šoblė įsiveržė kaip viesulas mūsų studijų pabaigoje – jis mokė mus montažo ir labiausiai sužavėjo. Su jo paskaitomis į mano gyvenimą atėjo kinas.
Šoblės požiūriu, kažin ar moteris režisierė gali būti labai jau didelis talentas, jis to požiūrio neslėpė. Ir man gražu, kad mano filmai jam buvo priimtini, jis mane sveikindavo su kiekvienu mano darbu, net pakvietė būti pedagoge – to niekada nesitikėjau ir nesiekiau.
Galiausiai Šoblė atidavė man patį brangiausią, ką turėjo – savo įkurtą Kino ir televizijos katedrą. Visą laiką prisimenu tas dienas, beveik savaitę, kai Šoblė, jau susirgęs, pasakė, kad perduoda man katedrą.
Ir nors aš jau septynerius metus dirbau toje katedroje ir žinojau kiekvieną užkaborį, Šoblė pasiėmė raktus ir vedė mane į kiekvieną patalpą, rodė man ją naujai. Ne tiek daug tų patalpų tada buvo, bet jis kiekvienas duris atrakindavo ir suprasdavai, kaip jam tai svarbu.
Užtat man buvimas katedros vedėja nėra vien pareigų pavadinimas. Tai atsakomybė ir baisumas, kad gal aš ką nors ne taip darau, ne kaip Šoblė. Jį ilgai jaučiau kažkur šalia. Nes kai man būdavo sunku, kai galvodavau, kad viską metu, atsiranda Šoblė, mes pasišnekam. Pakentėk, sako.
- Kas dar lėmė, kad jūsų gyvenime vyrauja kinas, o ne televizija ar kiti darbai?
- Ir traukė mane į kiną, ir stabdė nuo jo A. Puipa. Stebėdama jį dirbantį kine, galvojau, kad niekada į tą pusę negalėsiu žiūrėti. Auginau sūnus, o Algimantas, grįžęs iš filmavimo aikštelės ar studijos, pasakodavo. Man tas pasaulis atrodė siaubingas ir sudėtingas. Nenorėjau tokios įtampos.
Bet pats Algimantas mane ir paskatino eiti į kiną, nes tai, kaip aš svarstau, matau, kaip kuriu laidas, jo nuomone, gali būti filmai. Jis mane pastūmėjo į tą žemę, kurios pats nesupranta, – į dokumentiką. Ten aš geriausiai jaučiuosi, išbandžiusi ir vaidybinį kiną, ir aktorystę.
- Ar jūsų studentai linkę rinktis dokumentinį kiną?
- Dokumentika nėra svetima studentams. Jie mokosi ir vaidybinio kino, ir dokumentinio. Ir patys renkasi, ką kurti. Jie puikiausiai supranta, kad, jei pasirenki dokumentiką, neturėsi didelės šlovės ir didelių premjerų, kaip kad būna vaidybiniame kine.
Pastebėjau, kad pirmuosiuose kursuose studentai labai vengia dokumentikos. Todėl, kad paprasta pasaulį konstruoti, piešti kadruotes. O dokumentikos nesukonstruosi. Turi eiti į gyvą pasaulį ir pats būti gyvas, nors mes linkę bėgti nuo tikro gyvenimo, kurti savo pasaulį.
Lūžis įvyksta trečiame kurse, kai studentai jau įvaldo konstruojamą pasaulį ir kartais susiduria su tuo, koks žavus tikrasis, gyvasis pasaulis. Man nuostabu, kai tie, kurie buvo užkietėję vaidybinio kino kūrėjai, staiga randa įdomių temų realybėje. Jie ateina.
- Ar pabėgsite per savo gimtadienį nuo realybės, nuo kino, nuo studentų?
- Niekur nepabėgsiu, dirbsiu visą dieną. Algimantas dirba su studentais akademijos filmavimo paviljone. Kartais studentų filmams reikia vyresnio amžiaus aktorių. Negi iš teatrų kviesi? Aš tinku, paima už rankos ir filmuoja. Tą ir dirbsiu nuo ryto iki vakaro – vaidinsiu su studentais, būsiu jų partnerė. Smagu dalytis patirtimi, jei gali padėti.
- Dabar dirbate ir prie naujo dokumentinio savo filmo „Vakar bus rytoj“. Apie ką tai?
- Filmavome viename pensionate, kuriame gyvena neįgalūs žmonės, vyresni žmonės, reikalingi priežiūros. Dabar dažnai pagalvoju apie tai, kas yra senatvė. Kaip žmogus gyvena, kai dingsta jo atmintis, dingsta jėgos.
Galiu sakyti, kad savo senatvę surepetavau prieš kokius penkerius šešerius metus, kai pirmą kartą pajutau, kad man reikia akinių. Tai buvo taip netikėta, kad pabandžiau apsimesti, jog to negali būti. Ir vis dėlto teko nueiti į optikos parduotuvę.
Nusipirkau akinius, ant kurių rėmelių užrašyta „Sophia Loren“. Sakau, gal ne taip baisu bus tokius nešioti. Bet buvo labai klaiku. Naktimis galvodavau: štai ir atėjo Pirmasis Ženklas. Niekad nežinodavau, kur pasidėjau akinius. Kokius dvidešimt kartų per dieną ieškodavau - jie nuolat dingdavo.
Per tuos gal šešerius metus su akiniais susidraugavome. Supratau, kad gyvenimas nesibaigia akiniais. Jie surado vietą. Pasaulį aš ir be jų gerai matau.
Bet jų atsiradimas man reiškė senatvės repeticiją. Man dabar gali būti 60 metų, gali būti 70, 80, bet nebebus didesnės baimės kaip tą dieną, kai supratau, kad man reikalingi akiniai.
* * *
J. Lapinskaitės sukurti dokumentiniai filmai:
„Toks mano likimas”, 1994.
”Iš skruzdėlių gyvenimo“, 1994 . "Auksinės palmės šakelė" Baro (Jugoslavija) tarptautiniame kino festivalyje, prizas Monte Karlo meninės dokumentikos festivalyje.
“Iš elfų gyvenimo“, 1996. Didysis prizas Monte Karlo meninės dokumentikos festivalyje, specialus prizas Berlyno “Grand Prix” festivalyje, prizas Bornholmo (Danija) kino festivalyje, "Sidabrinės palmės šakelė" Baro (Jugoslavija) kino festivalyje.
“Venera su katinu, arba Iš peteliškių gyvenimo“, 1997. Prizas Jekaterinburgo festivalyje už geriausią režisūrą, Salonikuose (Graikija) pelnė specialųjį prizą. Buvo demonstruotas „ARTE" programoje.
“ Iš avinėlių gyvenimo“, 1998.
“Kelionių magija“, 1999.
“Aktas“, 2000.
“Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis”, 2002. Pagrindinis prizas Avancos (Portugalija) kino festivalyje, kino spaudos prizas „Flaertianos„ tarptautiniame kino festivalyje Permėje (Rusija), prizas už geriausio neprofesionalaus aktoriaus darbą Sankt Peterburgo „Debošir” festivalyje.
"Našlių pakrantė“, 2006.
“Šokanti ant stogų“, 2008.
“Traukinys stovi penkias minutes” (2009). Kino kritikų prizas Jekaterinburgo (Rusija) kino festivalyje.
Vaidybiniai filmai:
Ilgametražis filmas “Stiklo šalis”, 2004. Tamil Nadu kino festivalio (Indija) prizas už geriausią režisūrą, Sankt Peterburgo festivalio prizas.
Trumpametražis filmas “(Ne)eilinė moters istorija”, 2012.
Vaidino Budrienę Raimondo Vabalo filme „ Rungtynės nuo 9 iki 9“ (1980), Algimanto Puipos filmuose - Nusikaltėlė „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983), Gryta „Elzė iš Gilijos“ (1999), Monika „Miegančių drugelių tvirtovė” (2011) - prizas už geriausią moters vaidmenį Anapos kino festivalyje (Rusija), prizas už geriausią moters vaidmenį kino apdovanojimuose „Sidabrinės gervės 2012“ (Lietuva).
Už nuopelnus Lietuvos Respublikai 2004 m. apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi .
