Apie susitikimą su J. Ivanauskaitės kūriniu „Stebuklinga spanguolė“, pačia J. Ivanauskaite, jos kūrinio vaikams meninę ir visuomeninę vertę pasakoja režisierė Rita Urbonavičiūtė.
- Kaip kilo mintis pastatyti spektaklį pagal J. Ivanauskaitės kūrinį vaikams „Stebuklinga spanguolė“?
- „Stebuklingos spanguolės“ pastatymo idėja nekilo. Ji manyje po truputį brendo ir staiga pajutau, kad užaugo.
- Užaugo panašiai kaip spanguolė Čepkelių raiste, apie kurios mistinę galią sukasi visas „Stebuklingos spanguolės“ siužetas?
- Galima ir taip pasakyti. Beje, spanguolė turi savo pasakojimą, kuris yra knygos „Stebuklinga spanguolė“ priešistorė. Tai iš tiesų stebuklingas ir labai senas lietuviškas pasakojimas. Pasakojama, kad spanguolės Čepkelių raiste atsirado iš laumių išbarstytų laumių rubininių karolių, kuriais jos dabar rūpinasi, žiūri, kad žmonės su spanguolėmis elgtųsi saikingai. Juk tai švariausia Lietuvos uoga, tikras Lietuvos gamtos brangakmenis. Spanguolė simbolizuoja tyrumą, byloja apie saiko vertybę.
- Papasakokite ir kitą priešistorę. Šį sykį apie tai, kaip pirmą kartą susipažinote su „Stebuklinga spanguole“.
- Tai būtų pasakojimas ne apie susipažinimą, o apie susitikimą. Pirmą kartą pamačiau „Stebuklingos spanguolės“ knygutę prieš 20 metų Vilniaus senamiestyje. Ne knygyno vitrinoje, bet man labai svarbaus žmogaus J. Ivanauskaitės rankose.
Ėjau tada senamiesčio gatve ir sutikau Jurgą. Pradėjome kalbėtis apie šį bei tą, galiausiai - apie kūrybą. Tada dar buvome labai jaunos, kupinos savęs ieškojimo entuziazmo. Jurga buvo rašytoja, o aš režisierė. Kalbėjomės jaukioje Vilniaus senamiesčio gatvėje, po kurio laiko Jurga parodė man mažą knygutę „Stebuklinga spanguolė“. Ji pasakė, kad šią knygutę parašė vaikams. Tada paklausė, gal aš norėčiau pastatyti spektaklį pagal ją. Sako: "Tu, Rita, geriausiai sugebėsi atskleisti teatro kalba šį pasakojimą vaikams."
Tačiau tada „Stebuklingos spanguolės“ pastatymo idėja manęs nesudomino. Tuo metu mano mintys buvo užimtos labai dideliu dalyku – Williamu Shakespeare'u. Ketinau statyti jo „Karalių Lyrą“. Be to, ir pirmas įspūdis perskaičius „Stebuklingą spanguolę“ nesužadino didelio susidomėjimo. Knygutė pasirodė pernelyg gausi turinio, vaizdinių, staigių perėjimų.
Tačiau šiandien tai, kas man tada pasirodė kaip „Stebuklingos spanguolės“ trūkumas, atrodo kaip privalumas. Juk ta vaizdų, simbolių gausa yra tikra dovana teatrui. Galimybė režisieriui keliauti simbolių, alegorijų keliu, ieškoti juose paslėptų nuorodų į pasaulį, žmogaus sielą yra taip pat dovana.
Kai nusivyliau suaugusiųjų teatru, tuo didžiuoju vaizdu, ir atsigręžiau į mūsų mažuosius, pradėjau ieškoti jiems tinkamos kūrybos, meninių jos perteikimo būdų, susitikimas su „Stebuklinga spanguole“, jos kuklus viršelis, nuo kurio šypsosi pačios Jurgos pieštos iliustracijos, vis labiau atgimdavo mano atmintyje.
Paėmiau „Stebuklingą spanguolę“ vėl į rankas ir atradau tą pirma nepastebėtą šio mažo kūrinio didelį lobyną. Kūrybai vaikams reikia subręsti, pačiai užaugti, kad galėčiau pamatyti, jog visas pasaulis telpa mažame prisilietime. Turbūt todėl mažiausias prisilietimas prie pasaulio ir yra toks tirštas, toks gausus kaip ir „Stebuklinga spanguolė“.
- Taigi koks ir kokio dydžio pasaulis slepiasi mažutėje spanguolėje?
- Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad spektaklis nebus „Stebuklingos spanguolės“ kūrinio atkartojimas. Ilgai ieškojau įsimintiniausių ir, mano akimis, svarbiausių šio kūrinio momentų. Analizavau simbolius, alegorijas, ieškojau spektaklio veikėjus, situacijas perteikiančių improvizacijų, perėjimų.
Svarbiausia, ką noriu perteikti spektaklyje, - pagarba ir meilė gamtai. Visi spektaklio personažai yra gamtos personifikacijos, kurias J. Ivanauskaitė nupiešė pasitelkdama savo vaizduotę. Tai kūrinys apie gamtą, kuri kalba ne bet kaip, bet lietuviškai.
Lietuviškumas yra kita didelė „Stebuklingos spanguolės“ vertė. Žiūrovai pamatys ir išgirs apie tyriausią Lietuvos uogą, bus perkelti į Čepkelių raistą, kuriame gyvena gamtos galia. Spektaklis, kaip ir J. Ivanauskaitės pasaka, bus labai jusliškas, sakyčiau, melodingas, skanus, kvėpuojantis, šokantis dangaus ir žemės šokį, liečiantis mūsų jausmus, kalbantis apie visiems rūpimą patirtį.
Antra vertus, spektaklyje kalbama apie labai rimtus dalykus – žmogaus besaikį gamtos išnaudojimą ir ją lydinčią ekologinės krizės grėsmę. Čepkelių raiste auganti mažytė stebuklinga spanguolė pavirs dideliu žemės rutuliu, savotišku gamtos manifestu už taiką, draugystę, meilę kitiems, žemei. Dangaus, vandens, saulės, vėjo paliestas pasaulio veidrodis – ekologinė alegorija - parodys mums savo pačių veidrodį, tamsų ir šviesų, švytintį ir skylantį.
- „Stebuklingą spanguolę“ galima pavadinti ekologine pasaka. Nors pasakos įdomios ne tik vaikams, „Stebuklingoje spanguolėje“ kreipiamasi į vaikus. Ar statydama „Stebuklingą spanguolę“ galvojate ir apie vaikų tėvus?
- Tai spektaklis ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Juk šiukšlina visi – ir maži, ir dideli. Mažiesiems reikia padėti suprasti, kad gamta yra žmogaus namai, ir ne tik. Gamta yra mūsų draugas. Ne veltui „Stebuklingoje spanguolėje“ gamta prakalba vaikui, palaiko su juo draugišką, netgi žaismingą santykį. Ji kalba žaisdama, dainuodama, šokdama.
Suaugusiesiems reikia priminti, kad atsakomybė vaikams, aplinkai, kurioje jie auga, labai stipriai priklauso nuo jų . Pažvelgę į gamtos sielą, į jos pokalbį su vaiku, suaugusieji gali vėl atrasti tą amžiną vaiko tyrumą savyje, iš kurio atsiranda stebuklai.
- J. Ivanauskaitės kūrinio pagrindu Užupio dramos teatre esate pastačiusi spektaklį „Bomba, arba Ariel“, dabar statote jos kūrinį vaikams „Stebuklinga spanguolė“. „Bomba, arba Ariel“, kaip ir „Stebuklinga spanguolė“, yra vieni mažiausiai žinomų J. Ivanauskaitės kūrinių. Minties seką paaštrina ir tas faktas, kad teatrai vaikams Lietuvoje yra nustumti į antrą planą. Kodėl renkatės toliausiai regėjimo centro esančius kūrinius? Mažesniu dėmesiu apdovanotus žiūrovus? Tai maištas prieš tuos, kurie švyti „ryškiausiai“, ar kūrėjos dovana surasti didingus dalykus mažuose?
- Kaip jau sakiau, mažuose dalykuose slepiasi dideli žodžiai, jausmai, užuominos apie pasaulį. Slepiasi, nes juos reikia atrasti, po truputį atskleisti. Būtent dėl to kūryba vaikams reikalauja didesnės atsakomybės nei suaugusiems. Ryškiausiai šviečiantys labai akina, o mažos švieselės brėžia kelią, šildo.
Jūs atsiminėte J. Ivanauskaitės „Bombą, arba Ariel“, o aš atsiminiau, ką pokalbio pradžioje pamiršau paminėti. Postūmį statyti „Stebuklingą spanguolę“ man taip pat suteikė patirtis gilinantis į „Bombą, arba Ariel“. Pastarasis laikomas mažiausiai pavykusiu J. Ivanauskaitės kūriniu, tačiau man atrodo kitaip.
„Bomba, arba Ariel“ kalba apie šiuolaikiniam žmogui nepaprastai aktualius dalykus – vartotojiško pasaulio skatinamą susvetimėjimą, tyliai savyje paskendusius pokalbius, išsiveržti negalintį maištą, kitaip tariant, apie savyje įkalintus žmones, jų įkalintą pasaulį, kuris keršija ir tampa savo raktininkų kalėjimu.
„Stebuklinga spanguolė“ taip pat kalba apie žmogaus aklumą, užsidarymą savyje. Kūrinyje pasakojama, kaip iš didmiesčio į Čepkelių raistą atvykęs berniukas nepastebi gamtos spalvų, garsų. Jis vaikšto po gaivią žolę, praeina pro paukščius, jo ausyse įstrigę ausinukai, jis girdi savo pasaulį, bet negirdi to, ant ko laikos mūsų pasaulis, mūsų postūmis kurti.
Tačiau įvyksta stebuklas. Berniukas suvalgo rūgščią stebuklingą spanguolę ir pakliūna į gamtos pasaką. Jis pradeda girdėti paukščių balsus, jį neša dangumi vėjas, jis pastebi, koks švelnus yra čiobrelių kilimas. „Stebuklinga spanguolė“ kalba ne tik apie tamsoje paskendusią žmoniją - joje užkoduota viltis, kad žmogus gali sukurti gražesnį, saugesnį pasaulį.
- Kaip perėjote nuo kūrybos suaugusiesiems prie kūrybos vaikams? Sakote, kad mūsų ateitis yra vaikas. Ar tai galėtų būti užuomina apie jūsų pasirinkimą ieškoti teatro vaikams veido?
- Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, pasinėriau į mūsų tautiškumo bangą. Būtent tuo metu ieškojau savęs kaip kūrėjos, klausiau, kur yra tikroji manyje glūdinti varomoji jėga. Iš pradžių gilinausi į pasaulio klasiką, labai domėjausi W. Shakespeare'u. Juk save iš naujo kuriančiai Lietuvai reikėjo kitokios atminties – lietuviškos ir kartu pasaulinės. Taigi žvelgiau į Lietuvą pasaulyje ir pasaulį Lietuvoje. Gilinausi į pasaulio klasiką ir Lietuvos dramaturgiją, sakyčiau, ieškojau pokalbio tarp mūsų šalies ir kitų kultūrų.
Beje, „Stebuklingoje spanguolėje“ lietuvių pasaulėjauta taip pat siejama su kitų pasaulio kūrėjų išmintimi. Kūrinyje galima rasti nuorodų į Lewiso Carrollo „Alisą Stebuklų šalyje“, pasaulio taikos manifestus. Manau, kad tai yra didelis pliusas kūriniui, nes jis kalba lietuviui ir kartu kitiems, parodo bendražmogiškus dalykus ir kartu atskleidžia juos iš kiekvienai tautai, šiuo atveju - lietuviams, būdingų pozicijų.
Gilinimosi į W. Shakespeare'ą perėjimas prie kūrybos vaikams gal ir būtų buvęs šiek tiek netikėtas, tačiau iš šios dienos perspektyvos viskas man atrodo nuoseklu ir neišvengiama. Juk vaikas yra būsimas mūsų šalies pilietis, jis dar nesuterštas, jis turi erdvės sukurti kitokį pasaulį. Gaila, kad vartotojiška visuomenė kreipia mūsų vaikus greitų malonumų linkme. Tai dar vienas argumentas, kodėl svarbu statyti „Stebuklingą spanguolę“ – ji yra ne tik iškilios lietuvių autorės J. Ivanauskaitės kūrinys, bet ir pokalbis su vaiku apie vartojimo skatinamą tamsą, pastanga atverti tamsai besipriešinantį vaiko tyrumą, atrasti jame maištą, bet labai švelniai, kad ugnis rusentų po truputį.
