J. Rimša – vienas ryškiausių lietuvių išeivijos dailininkų, garsinusių Lietuvos vardą svetur, – nusipelnęs Bolivijos kultūrai, apdovanotas aukščiausiu iš civiliams skiriamų „Andų Kondoro kavalieriaus ordinu“. Jam suteiktas Bolivijos valstybės garbės piliečio titulas (1950) ir garbės profesoriaus vardas (1974).
Bolivijos vyriausybė iš dailininko įsigijo apie 250 paveikslų ir perdavė juos svarbiausioms valstybės įstaigoms. Didžiulis ir įspūdingas J. Rimšos paveikslas „La Paso įkūrimas“ (1948) kabo Bolivijos sostinės municipaliteto rūmų salėje. Nemažai darbų yra La Paso centriniame banke, taip pat pas privačius asmenis.
Šalia Cecilio Guzmáno de Rojaso J. Rimša laikomas stipriausiu bolivų dailininku, vienu geriausių visoje Iberoamerikoje. Gyvenimo aplinkybių nublokštas į tolimus kraštus, jis niekada neužmiršo Lietuvos, svajojo joje apsilankyti. 1938 m. tris savo paveikslus J. Rimša atsiuntė į IV Rudens dailės parodą Kaune, iš kurių vieną nupirko M. K. Čiurlionio galerija. Gyvenimo saulėlydyje Lietuvos dailės muziejui J. Rimša padovanojo 23 geriausius paskutinio – Taičio kūrybos periodo darbus.
Ši paroda supažindins žiūrovus su didžiule kolekcija reikšmingų ir mums nepažįstamų Bolivijos ir indėniškojo periodo darbų, kurie išgarsino dailininką. Iš čia kilo ir parodos pavadinimas – J. Rimša, mylėdamas ir gerbdamas indėnus, studijuodamas Bolivijos istoriją ir kultūrą, lankydamas indėnų, kuriuos jis vadino „bronziniais žmonėmis“, šventąsias vietas, tikrai pažino ir perprato jų dvasią.
Ekspozicijos pagrindą sudaro privataus Išeivijos dailės fondo surinkti J. Rimšos kūriniai, kuriuos papildo septyni Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ankstyvieji dailininko paveikslai, iš kurių šešis atvežė iš JAV ir perdavė šiam muziejui Beatričė Kleizaitė-Vasaris (penkis iš privačios Liucijos Andrijauskaitės-Grišonienės rinkinio ir vieną iš Draugijos užsienio lietuviams remti).
J. Rimša gimė 1903 m. birželio 12 d. Svėdasų miestelyje, augo Kaune. Vienoje baigė geriausią siuvimo-kirpimo mokyklą, po to, galvodamas vien apie meno mokslus, išvyko iš Europos. 1931–1934 m. mokėsi tuo metu stipriausioje visoje Pietų Amerikoje Buenos Airių dailės akademijoje. 1943 metais gavęs Bolivijos valdžios kvietimą, įsteigė Sukrės mieste meno mokyklą ir jai vadovavo. Vėliau įkūrė savo privačią meno akademiją „Curso Superior de Bellas Artes“. Dailininkas siuntė savo lėšomis toliau mokytis į Europą talentingus mokinius, iš kurių garsiausi Graciela Rodo-Boulanger, Mario Eloy Vargas ir Juanas Ortega Leitonas.
Dailininkas gyveno Argentinoje, Bolivijoje, JAV, Taityje. Atradęs dvi seniausias indėnų gimines – aimarus ir kečujus - ir įsigilinęs į jų gyvenimą, papročius, atmetė įsigalėjusį europocentristinį požiūrį į ispanų užkariautus vietos gyventojus. Dailininkas išreiškė tapyboje naują, tuo metu neįprastą koncepciją – iškėlė jų dvasingumą, atkreipė dėmesį į indėnus, kaip senų kultūros tradicijų saugotojus ir tęsėjus.
Atšventęs 50 metų sukaktį, menininkas prabilo apie esminį lūžį savo tapyboje. Jis pareiškė, kad nori tapyti kitaip, sustabdė jau parašytos monografijos išleidimą. Tapyboje sustiprėjo ritmas, dinamiškų lakoniškų formų kalba. Pagautas įkvėpimo galėjo tapyti lyg apsėstas, kartais dieną ir naktį be paliovos. Sukūrė per 1000 paveikslų, surengė daugiau kaipi 30 individualių kūrybos parodų.
Noras keliauti, troškimas pažinti senąsias primityvias kultūras nuvedė J. Rimšą ir į Taitį, kur kūrybinio įkvėpimo ieškojo garsusis prancūzų dailininkas Paulis Gauguinas. Taičio periodo Rimšos tapyba ne kartą buvo eksponuota Lietuvoje. Mažiausiai žinoma jo ankstyvesnė indėniška kūryba, kurios tik nedidelė dalis įvairaus meninio lygio kūrinių buvo pristatyta 2010 m. Lietuvos dailės muziejuje surengtoje parodoje „Tropikų šauksmas: Argentina-Bolivija-Taitis“.
"Tikimės, kad dabar eksponuojami dailininko Bolivijos ir indėniškojo kūrybos periodų darbai padės geriau pažinti J. Rimšos kūrybos pasaulį ir įvertinti jo tapybos visumą", - viliasi parodos kuratorė Nijolė Tumėnienė.
