Galerijos salėse 45 metų tapytoja rodo ne tik XV a. pradžios flamandų tapytojo Roberto Campino darbų replikas, bet ir sukuria tikrą olandišką sodą, pasižymintį įspūdingomis geometrinėmis formomis.
Prabangus odinis sodas
Olandiško sodo želdiniai primena oda aptrauktas prabangias sofas ar fotelius. Nesvarbu, kad toks fotelis užima pusę nedidelio buto. Jo sukuriama gerovės ir didybės atmosfera kompensuoja vietos trūkumą.
P. Jurkšaitytės odinės tujos - ne baldai, bet taip pat spinduliuoja ramybe ir galia. Atrodo, kad jos išlipo iš kokio nors gotikinio paveikslo.
Kitoje salėje menininkė odinius medžius vėl įkelia į paveikslą. Pavaizduoja juos stovinčius studijoje šalia senovinių baldų. Taip ji tarsi kelia klausimą, kaip mes šiandien vartojame daiktus ir simbolius, kurie turi savo istoriją.
Menas, laimė ir pinigai
Odiniai olandiško sodo medžiai, kaip ir visi galerijoje atsidūrę kūriniai, turi ir piniginę išraišką. Viena odinė tuja su ratukais, kurie padeda ją lengvai nustumti į numatytą vietą, kainuoja 5 tūkstančius litų. Jei kas nors panorės įsigyti jų daugiau, kaina sumažės iki 3 tūkst. litų. Paveikslų kainos - nuo 8 iki 18 tūkst. litų.
Pinigai, kaip viena vertybių, - gana svarbi šioje parodoje. Juk „Olandiškų istorijų” sumanymas P. Jurkšaitytei kilo prisiminus senų olandiškų baldų parduotuves Vilniuje. Ten parduodami ne tik baldai, bet ir su jais susijusios istorijos.
„Dažnai tose parduotuvėse baldai sustatyti taip, kad primena namus. Bet iš tiesų jie išplėšti iš namų, iš intymios erdvės ir išdėlioti buvusio sovietinio fabriko dykumoje su kabamosiomis lubomis. Jie jau niekam nepriklauso, naujas kontekstas sunaikina senąsias prasmes.
Juk kokio nors Jano van Eycko paveiksle viskas turi prasmę - veidrodis yra ne tik daiktas, bet ir simbolis, kaip ir koks šuniukas, kurį parduotuvėje man priminė lapės iškamša. Ne parduotuvė, o kažkoks mauzoliejus”, - parodos idėją bandė nusakyti P. Jurkšaitytė.
Kviečia užeiti į paveikslą
Ne pirmus metus P. Jurkšaitytė tapo paveikslus, kurie kviečia žiūrovus užeiti į senųjų tapybos meistrų šedevruose vaizduojamus kambarius ir apžiūrėti kiekvieną daiktelį.
„Olandiškose istorijose” galima rasti ir garsųjį „Apreiškimą Marijai” – R. Campino sukurto altorinio triptiko dalį. Toks pat formatas, tas pat kambarys.
Tik Marija, matyt, jau užvertė knygą ir išėjo, nes P. Jurkšaitytės sukurtoje kopijoje jos nebėra. Kaip nebėra daugelio tapytojams pozavusių ar ant senų odinių fotelių sėdėjusių žmonių. Jie užleidžia savo vietą mums, gyvenantiems šiandien.
„Man tapybos istorija labai svarbi. Galiu pasakyti, kad net pasidariau priklausoma nuo senųjų meistrų darbų. Žiūrėdamas į paveikslą, kuriame nėra personažų, pats tampi tuo personažu”, - kalbėjo tapytoja.
Kaip žvelgdamas į senus olandiškus baldus žmogus nevalingai galvoja apie gėrybių kupinus namus, iš kurių tas baldas atkeliavo, taip ir žiūrėdamas į P. Jurkšaitytės sukurtas žinomų paveikslų kopijas atmintyje jis atgaivina prabangių albumų puslapius ar iškilmingą muziejų salių tylą.
Tačiau nereikėtų pernelyg įsijausti, nes P. Jurkšaitytė - iš tų menininkų, kurių darbuose visada slypi ironijos ar bent jau nepikto humoro grūdas.
„Aš norėjau sukelti žiūrovui kuo daugiau asociacijų. Buvo smagu, kai į „Vartus” užsukusios jaunos menotyrininkės net ir tuose mano darbuose, kuriuose nutapyti vilnietiškos senų baldų parduotuvės interjerai, atpažino kokio nors olandų dailininko paveikslą. Jos nusprendė, kad tai realaus darbo kopija”, - šypsojosi menininkė, džiaugdamasi ir savo „olandišku” meistriškumu, ir vykusiu pokštu.
