„Tavo darbdavys yra šiknius? Tau pavyko jį „sutvarkyti“? Prisijunk prie „Atleisk savo šefą“ bendruomenės - tai nemandagus ir visiškai apolitiškas judėjimas už geresnę darbo santykių kultūrą Lietuvoje“, - provokuoja I. Butkutė.
Tačiau realiai ji nesiūlo mojuoti vėzdu prieš viršininką vien todėl, kad jis darbdavys, o aptaria pragmatinius ėjimus, ką pirmiausia daryti, kai sužinai, kad esi atleidžiamųjų sąraše.
Ar leidyklos – manipuliatorės?
Dabar ta knyga turės įrodyti dar vieną dalyką: ar gali autorius išleisti knygą pats, ją išparduoti ir įrodyti, kad teisingai pasielgė pasiuntęs leidyklas plėšikes velniop.
Kai I. Butkutė, pati išprašyta iš darbo vietos, viešai paskelbė, kad netrukus išleis knygą „Atleisk savo šefą“, ji ketino siūlyti rankraštį leidykloms.
Tema – komercinė, realistinė ir aktuali kiekvienam, kuris šefą dar turi. Potencialių skaitytojų - nors vežimu vežk: bet kuris iš mūsų keblioje situacijoje nenorėtų elgtis kaip sužlugdytas avinas/avis.
Išaiškėjo įdomių dalykų: leidyklos tos knygos geidžia. Bet siūlo autorei grašius puikiai suprasdamos, kad uždirbs.
Ši situacija pasirodė itin komiška, nes rodo tą pačią tendenciją: atleisdamas darbuotoją ne pagal įstatymus ir bandydamas sutaupyti jo sąskaita, darbdavys gviešiasi naudos, kuri jam nepriklauso.
Leidėjas daro tą patį, pripažindamas, kad knyga aktuali, ir siūlydamas komiško dydžio užmokestį.
Neskaičiavau, su kiek leidyklų autorė derėjosi. Nežinau, ar kalbėjosi su jų savininkais, ar su samdytais darbuotojais.
Pralinksmino akivaizdžiai per mažas siūlomas honoraras ir kažkieno pasiūlymas sušvelninti knygos pavadinimą - pervadinti ją „Atleisk savo šefui“.
Žodžiu, lygiai atvirkščiai.
Praktiniai patarimai - pokštaujant
Naudingiausias knygos autorės patarimas šoko ištiktam darbuotojui - nepulti nieko pasirašinėti. Nurodomi terminai, laiko tempimo būdai, savitvardos pratimai.
Nė vieno patarimo – nelegalaus, kurį draustų įstatymas. Tačiau beveik kiekvienas palydėtas taiklaus ir juokingo komentaro: „Jei darbe nesileidi heroino, seksualiai nepriekabiauji prie kolegų ir nesišlapini ant jų stalų, „dieną be kaklaryšio“ neatsipalaiduoji iki „dienos be drabužių", klientams nerodai didžiojo piršto, neprekiauji ginklais, nešnipinėji konkurentams ir negyveni palapinėje prie Seimo, greičiausiai tavęs negalima apkaltinti ir šiurkščiais darbo pareigų pažeidimais. Nori pasitikrinti?“
O toliau pilkame fone pateikta Darbo kodekso 235 straipsnio „Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas“ ištrauka – net 11 punktų.
Taip sukonstruota visa knyga.
Jei kas nors grėsmės akivaizdoje įbruktų patį Darbo kodeksą, pasijustumėte dar didesnis nevykėlis. Darbo kodeksas per ilgas, kad greitai būtų galima susigaudyti, kurią vietą reikia skaityti pirmiausia.
I. Butkutės vadovėlyje išrankiotos tos vietos, kurių praleisti negalima. Autorė rašo apie tai, kas yra realu. Visai nieko apie įstatymus neišmanantis žmogus lengvai bus įtrauktas į skaitymą, kai pamatys skyriukų pavadinimus: „Reaguok taip teigiamai, kaip gali“.
Arba: „Pasakyk, kad supranti darbdavį“. Arba „Sakyk NE nėščiųjų terorizavimui“. Ir: „Malk šūdą, jeigu jį mala darbdavys“.
Jei būčiau darbdavė, irgi skubiai nusipirkčiau tą knygą. Man patiktų žinoti, su kuo turėsiu reikalų, kai nuspręsiu atleisti I. Butkutės knygą perskaičiusį pavaldinį.
