Per pusę amžiaus „Planetos-Skalvijos“ istorijoje randą paliko ir politiniai sukrėtimai, ir kultūrinė kaita, ir kapitalizmo pamokos. Praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje „Skalviją“, kaip ir kitus Vilniaus kino teatrus, purtė privatizavimo vajus, bet kino teatras Neries pakrantėje atsilaikė.
2002 m. vienas žingsnis ją skyrė nuo bankroto: paskui „Skalviją“ driekėsi 17 antstolių bylų šleifas. Didelėmis jai vadovavusios kino kritikės Živilės Pipinytės pastangomis jo išvengta. Tiesa, teko aukoti antrąją salę.
„Kodėl iš daugiau kaip 20 sovietinių kino teatrų išliko būtent „Skalvija“, dabar sunku vienareikšmiškai pasakyti. Tai nebuvo tas kino teatras, į kurį veržėsi ano meto aukštuomenė, čia nebuvo klojami raudonieji kilimai ir demonstruojamos kino premjeros. „Planeta“ buvo trečiojo ekrano teatras – filmai čia atkeliaudavo tik pasisukę prestižinėje "Lietuvoje", „Pergalėje“, „Tėvynėje“ ir kitur. Didelių sentimentų jai nejautė ir žiūrovas – tuo metu jis dažniausiai lankydavosi tuose kino teatruose, kurie geografiškai jam buvo patogiausi“, - pasakojo Sonata Žalneravičiūtė, „Skalvijos“ kino centro programos sudarytoja.
Tačiau „Planetos-Skalvijos“ istoriją tyrinėjanti S. Žalneravičiūtė pastebi, kad akylesnis žiūrovas jau pirmaisiais „Planetos“ gyvavimo metais čia galėdavo rasti alternatyvą Vilniaus teatrus užplūdusiai sovietinei produkcijai. „Planetoje“ grėsmingai praplaukė Sergejaus Eizenšteino „Šarvuotis "Potiomkinas", visam gyvenimui įsiminė Michailo Kalatozovo šedevras „Skrenda gervės“, netikėtai viename vaikų seanse blykstelėjo tuo metu menkai žinomo Andrejaus Tarkovskio diplominis darbas „Volas ir smuikas“.
„Didžiausias atradimas mums patiems buvo tai, kad „Skalvija“, pati to nežinodama, tęsia „Planetoje“ užsimezgusias tradicijas“, – sakė S. Žalneravičiūtė.
Kaip ir prieš kelis dešimtmečius, „Skalvijoje“ filmai rodomi originalo kalba be dubliažo („Planetos“ 2-ojoje salėje jie kartais demonstruoti vokiečių, anglų kalbomis), savaitgaliais šeimos suguža į seansus vaikams, o fojė erdvė išnaudojama parodoms. Jubiliejaus proga kovo 8-ąją joje įsikurs „Skalvijos“ personažai” – Vikos Petrikaitės užfiksuoti kino centro darbuotojai pamėgtų aktorių amplua.
Per 5 dešimtmečius nenutrūko ir „Skalvijos“ kaimynystė su kino menininkais. „Planetą“, kaip vienintelį kino teatrą, suprojektuotą gyvenamajame name, visada supo iškilūs kultūros ir visuomenės veikėjai. Čia po įtemptos darbo dienos ilsėdavosi kino režisierius Vytautas Žalakevičius, operatorius Algirdas Mockus, o laiptinėje galėdavai sutikti kino dailininką Joną Vilutį. Tai jo masyvūs, nuo naujausių filmų plakatų tapymo tendencijų neatsiliekantys tapiniai papuošdavo „Planetos“ afišas ir viliodavo žiūrovą vidun. Dabar „Skalvijos“ pašonėje gyvena šiuolaikinių Lietuvos kino kūrėjų karta – Šarūnas Bartas ir Arūnas Matelis.
Nepaisydama savo amžiaus, „Skalvija“ koja kojon žengia su technologijos naujovėmis. Daugiau galimybių rinktis filmus ir užtikrinti kokybišką jų demonstravimą kino centrui suteikė neseniai suprojektuota skaitmeninė vaizdo ir garso rodymo sistema (DCP). Didesnė laisvė formuoti programą atsirado 2007 m., kai imtasi kino filmų platinimo veiklos. Šiuo metu „Skalvijai“ priklauso per 30 filmų, tarp kurių ir itin nuskambėjęs austrų režisieriaus Michaelio Haneke's „Baltas kaspinas“, Mike‘o Leigh „Dar vieneri metai“.
Įvairias kino edukacijos programas įgyvendinančią, nuosekliai žiūrovą auginančią „Skalviją“ įvertino tiek savi, tiek svetimi. 2010 m. „Skalvijoje“ nutūpė „Sidabrinė gervė“ už edukacinę veiklą, skirtą įvairaus amžiaus žiūrovui. 2011 m. „Skalvijos“ kolektyvas skrido į Paryžių atsiimti „Europa Cinemas“ tinklo, vienijančio per tūkstantį kino teatrų, apdovanojimo už geriausią metų kino programą.
