„Šios pjesės atsiradimas teatro repertuare neatsitiktinis. Ji pratęsia bene svarbiausią 2011 metais mūsų teatre pastatyto Henriko Ibseno „Visuomenės priešo“ temą - individo ir visuomenės konfrontaciją dėl skirtingai suprantamų vertybių, gyvenimo būdo, tikėjimo. Manau, ši konfrontacija labiausiai skaldo mūsų šiandienos visuomenę. Todėl apie ją kalbame įvairiais rakursais.
Neslėpsiu, kad pjesės pasirinkimą išprovokavo vadinamieji Garliavos įvykiai, sukėlę didžiulį visuomenės atgarsį. Įdomu, kad pjesėje, vaizduojančioje Vokietijos pokarį, galima pamatyti sąsajų su plačiai nuskambėjusiais Lietuvos įvykiais. Tačiau aštuoniolikmečiui jos autoriui pavyko nuodugniau pažvelgti į problemą. Tikiuosi, kad tai pavyks padaryti ir spektaklio kūrėjams,“ - sakė Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga.
Nemažą atgarsį Lietuvoje sukėlė danų režisieriaus Thomaso Vinterbergo filmas „Medžioklė“ apie lengvai suklastojamą atmintį, įteigtus prisiminimus, apie šeimos santykius, uždarose žmonių bendruomenėse vykstančius procesus. Th. Vinterbergas vadovavosi formule: „Gera drama atsiranda tuomet, kai teisingas ir teisingumu tikintis žmogus tampa neteisingumo auka.“ O R. Atkočiūnas mąsto apie žmogaus nuodėmes - neapykantą, abejingumą, puikybę, pavydą, kerštą, siekia tai įvertinti tikinčio žmogaus akimis.
„Medžioklės scenų“ autorius vokietis M. Sperras (1944–2002) - savamokslis dramaturgas, režisierius ir aktorius, pirmuosius pasirodymus scenoje derinęs su pagalbinio darbininko ir sargo darbais. Būdamas aštuoniolikos jis parašė pirmąją pjesę „Medžioklės scenos iš Žemutinės Bavarijos“, kurioje pavaizdavo savo paauglystės patirtį. 1966 metais M. Sperras pats ją pastatė Brėmeno „Kammerspiele“ teatre. Šis pastatymas jam pelnė vieno įdomiausių naujųjų vokiečių dramaturgų vardą.
M. Sperras įkvėpimo sėmėsi iš bavarų liaudies teatro pjesių ir šiam tradiciniam žanrui suteikė šiuolaikinį politinį atspalvį, skatino kritišką žiūrovo santykį su tikrove, pabrėžė socialinių pokyčių būtinybę. „Medžioklės scenos iš Žemutinės Bavarijos“ - pirmoji M. Sperro vadinamosios „Bavarijos trilogijos” dalis (antroji - „Landshuto pasakojimai“, 1967, trečioji - „Miuncheno laisvė“, 1971).
Pjesė „Medžioklės scenos“ - tai psichologinė visuomenės studija, parašyta šiurkščia kaimiška kalba, pasitelkiant bavarų tarmę. Tarmės pasirinkimas Vokietijoje buvo reikšmingas, nes vokiečių kalbos tarmės yra gana skirtingos, jomis kalbantys žmonės tarpusavyje nesusišneka. Gal dėl to kai kurie kritikai rašė supratę tik 30–50 procentų M. Sperro teksto.
„Medžioklės scenos iš Žemutinės Bavarijos“ drauge su Peterio Handke‘s „Publikos išplūdimu“ tapo kūriniais, XX amžiaus 7–8 dešimtmečiais pakreipusiais Vokietijos teatrą kita linkme, nei tuo metu šalyje vyravusi absurdo teatro kryptis. Ilgainiui kūrinio pavadinimas Vokietijoje tapo posakiu, šmeižto ir neapykantos sinonimu.
Veiksmas vyksta Reinedo kaime 1948 metais. Per kaimo žmonių paveikslus ir jų tarpusavio santykius M. Sperras negailestingai atskleidžia pokario Vokietijos mentalitetą ir parodo, kad karo pabaiga iš esmės nepanaikino nacistinės pasaulėžiūros, įsišaknijusios žemiausiuose visuomenės sluoksniuose. Moralinis nuopuolis tapo daugelio šeimų gyvenimo norma. Religiniais įsitikinimais ir bendruomeninėmis vertybėmis pridengiami žemiausi žmonių instinktai, neapykanta, žiaurumas, keršto troškimas. Jo vedama kaimo bendruomenė pastūmėja neįgalų jaunuolį į savižudybę, o kitokios seksualinės orientacijos žmogų – į žmogžudystę.
1968 m. vokiečių režisierius Peteris Fleischmannas pagal šią pjesę sukūrė tarptautinį pripažinimą pelniusį filmą. 2011 m. jos pastatymas Vengrijos nacionaliniame teatre sukėlė didelį atgarsį ir tapo viena iš politinio susidorojimo su tuometiniu teatro vadovu Robertu Alfoldi priežasčių. Šiandien ši pjesė įgauna aktualų visuomeninį skambesį ir Lietuvoje.
Režisierius R. Atkočiūnas išsiskiria savitu darbo su aktoriais metodu - apie tai byloja jo pastarųjų metų spektakliai „Hanana“ ir „Vedybos“.
Gilindamasis į dramaturgo M. Sperro pateiktas temas, režisierius teigia: „Šiandien padėtis įkaitinta iki kraštutinumo ir panėšėja į apokalipsę: sūnus prieš tėvą, motina prieš sūnų, anūkė prieš senelius. Štai kas yra medžioklė! Meilės, tikėjimo ir vilties saulėlydis, neapykantos, kilusios iš abejonės, triumfas. Dievas tapo tik širma, tik figos lapeliu, kuriuo pridengiamos savosios niekingos nuodėmės ir manipuliuojama Juo tik saviems tikslams pasiekti. Abejonės ir nepakantumas kitiems pasiekė apogėjų, ištartas žodis nieko nebereiškia. Kas toliau? Viduramžių žemėlapiuose neištirtos teritorijos buvo ženklinamos užrašu „Ten yra drakonų“ - taip buvo nurodoma, kad jos gali būti pavojingos žmogui. Jūrininkai paprastai tokių vietų vengdavo. Manau, kad teritorijos, kuriose nesilaikoma savų konstitucijų, turėtų būti pažymėtos šiuolaikiniuose žemėlapiuose. Ir Lietuva, deja, atsidurtų tarp jų.“
Iš vokiečių kalbos kūrinį išvertė Rūta Jonynaitė. Spektaklio scenografas - vienas garsiausių vidurinės kartos latvių scenografų Martinas Vilkarsis, su R. Atkočiūnu bendradarbiaujantis jau aštuonerius metus. Kostiumų dailininkė - Jolanta Rimkutė, kompozitorius - Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algirdas Martinaitis. Vaidmenis kuria Arūnas Sakalauskas, Eglė Gabrėnaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Dalia Michelevičiūtė, Rasa Samuolytė, Rimantė Valiukaitė, Vainius Sodeika, Giedrius Savickas, Algirdas Dainavičius, Šarūnas Puidokas, Monika Bičiūnaitė, Vitalija Mockevičiūtė, Ramunė Skardžiūnaitė, Rimantas Bagdzevičius, Remigijus Bučius, Oneida Kunsunga, Arūnas Vozbutas.
