„Dievas man davė tris dalykus – talentą, stiprius partnerius, o trečią dalyką leisiu paskelbti tik po mirties, kaip Markas Twainas savo laiškus.
Genė (E. Pleškytė. – Red.) buvo ta partnerė, su kuria visada jausdavau ir vidinę trauką, ir dvasinį konfliktą. Nors abu aktorinio meistriškumo mokėmės tuometėje Valstybinėje konservatorijoje, pirmasis mūsų kūrybinis susitikimas įvyko Jaunimo teatre, į kurį ji 1967 m. perėjo iš Akademinio dramos teatro kartu su savo vyru režisieriumi Vytautu Čibiru.
Iš pradžių Genei Jaunimo teatre buvo nelengva, nes tais laikais teatras iš tikrųjų buvo teatras - šeima su savo nuostatomis, ritualais, tvarka. Darbas kitame teatre prilygdavo išdavystei. Ne taip kaip dabar - savaitę aktoriai dirba viename teatre, po mėnesio - kitame.
Tuometė Jaunimo teatro vadovė režisierė Aurelija Ragauskaitė, plačių pažiūrų ir labai tolerantiška, iš karto priėmė Genę kartu su V. Čibiru, kuriam, kiek žinau, buvo pažadėtos Akademinio dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigos. Tačiau dėl įvairiausių intrigų jis nebuvo paskirtas, todėl ir nusprendė pakeisti teatrą.
Iki šiol prisimenu tą vakarą teatre, kai A. Ragauskaitė mums pristatė Genę ir V. Čibirą - sėdėjome ant grindų, degė žvakės, gėrėme vyną. Nors visi aktoriai juos puikiai pažinojo, įsivaizduoju, kad jiems abiem buvo ne itin jauku. Ko gero, jautėsi lyg naujokai, o iš tikrųjų abu jau turėjo pakankamai teatrinės patirties.
Mano bendras darbas su Gene ir V. Čibiru prasidėjo jo statytu spektakliu Johno Osborne‘o „Atsigręžk rūstybėje“. Vieną dieną teatre skambinau pianinu. Prie manęs priėjo V. Čibiras ir be paaiškinimų pareiškė: „Vaidinsi Džimį.“
Aš lygiai tokiu pat tonu akimirksniu atsakiau: „Gerai.“ V. Čibirą nustebino mano toks atsakymas be jokios reakcijos ir vertinimo - lyg man būtų pasiūlyta vaidinti Hamletą. O iš tikrųjų aš tos pjesės nebuvau net skaitęs. Kai perskaičiau, supratau, kad kaip aktorius iš V. Čibiro rankų gavau tikrą saldainiuką.
Bet su Gene pirmąkart susitikome dar prieš „Atsigręžk rūstybėje“ repeticijas - šokių ir treniruočių salėje. A. Ragauskaitė mums buvo sudariusi visas sąlygas, kad būtume geriausios fizinės formos.
O „Atsigręžk rūstybėje“ mūsų su Gene žvilgsniai kaip susikryžiavo, taip kryžiavosi ir kryžiavosi dar trisdešimt metų - ir teatre, ir kine. Esu dėkingas Dievui, kad turėjau tokią puikią partnerę, nors savo režisieriaus taip ir neatradau. Arba manęs jis neatrado.
Mes su Gene daugiau esame dirbę kine. Nors vienu metu buvo imta skirstyti aktorius, esą vieni - kino, kiti - teatro. Mano galva, toks požiūris - visiška nesąmonė. Jei esi aktorius, tai aktorius - visur. Gal aktorius tik operoje dainuoti negalėtų. Bet jei būčiau režisierius, su paprastais artistais, nelabai turinčiais balsą, pastatyčiau operą „Karmen“. Būtų fantastiškas spektaklis!
Genė buvo puiki ir teatre, ir kine, nors jos durnas žemaitiškas užsispyrimas kartais versdavo iš kojų. Ji man daug kraujo yra sugadinusi. Mes amžinai riedavomės, bet vis tiek vienas kitą traukėme.
Vieno epizodo iš repeticijų, kai Dalia Tamulevičiūtė statė Antono Čechovo „Žuvėdrą“, iki šiol negaliu pamiršti.
Genė vaidino Iriną Arkadiną, o aš - Borisą Trigoriną. Tiek D. Tamulevičiūtei, tiek Genei bandžiau logiškai įrodyti, kodėl mano herojus taip prisirišęs prie Arkadinos. Bet, matyt, moteris - tokia būtybė, kad jai sunku paklusti net akivaizdžiausiems dalykams. Kodėl? Neaišku. Nesuprantu, kas sukasi moterų galvose.
Visi režiseriai Borisą Trigoriną vaizduodavo kaip bevalį, nevykėlį. O man atrodė visai kitaip: juk jis – talentingas rašytojas. Jo ir Arkadinos, buvusios puikios aktorės, amžiaus skirtumas - apie trisdešimt metų. Ji prisirišusi prie Trigorino kaip nežinia kas. Tik vėliau supratau, kad talentingi žmonės moteris traukia kaip kunigai – kas draudžiama, to labai norisi.
Igai galvojau, kas vis dėlto sieja Iriną Arkadiną ir Borisą Trigoriną. Kol galiausiai mano galvą nušvietė mintis - juk jis serga epilepsija, o ji atstoja jam ir motiną, ir žmoną, ir patarėją, slaugo jį kaip vaiką. Kai suvokiau Trigorino tragediją, prašiau D. Tamulevičiūtės leisti man bent užuominomis suvaidinti, kad jam prasideda epilepsijos priepuolis.
Ne! Taip abi su Gene užsispyrė, kad aš ir neįgyvendinau savo sumanymo, ir neišrišau Trigorino vaidmens taip, kaip aš jį suvokiau. Iki šiol negaliu to atleisti nei Genei, nei D. Tamulevičiūtei. Jei kada nors mano sumanymą panaudos koks nors aktorius, Trigorino vaidmens mįslė pagaliau bus įminta.
Nors Genė man buvo brangi kaip partnerė ir kažin ar be jos būčiau sukūręs daugelį savo vaidmenų, žiežirbos tarp mūsų dažnai lakstydavo. Ne kartą ir aš, ir ji per repeticijas esame trenkę durimis. Bet kitą dieną pasibučiuodavome ir dirbdavome toliau.
Taip ir turi būti. Jeigu menininkas visiškai nekonfliktuoja, tai jis - ne menininkas. Jis turi būti opozicija bet kokiai valdžiai, turi matyti tai, ko kiti nemato. Jei net viskas labai gerai, menininkas vis tiek privalo įžvelgti, kas galėtų būti dar geriau.
Taigi ir tarp mūsų su Gene žaižaruodavo ne asmeniniai, ne gyvenimiški, o kūrybiniai konfliktai. Žvaigždės, nors neabejotinai tokia buvo, ji niekada nevaidindavo ir nesirgo žvaigždžių liga, tačiau aš žinodavau, jausdavau, kad konfliktai scenoje kartais įsiplieksdavo dėl jos moteriškų išgyvenimų ar dėl tam tikrų gyvenimo problemų. Bet tegul tai lieka paslaptis.
Kartais užtekdavo prie jos prisiglausti, ranką ant peties uždėti, pasakyti ką nors švelnaus ar anekdotą papasakoti, kad ji atsileistų ir darbas tekėtų toliau.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad su Gene nebuvome priėję prie tos labai trapios ribos, kai, dirbdami daugybę metų kartu ir jausdami vienas kitą iš atodūsių, nebūtume galėję jos peržengti ir tapti jau ne vien scenos partneriais. Ar taip įvyko? Nesitikėkite, kad prisipažinsiu!
Čia tas pats, kas klausti žmogaus, sėdinčio dykumoje 45 laipsnių karštyje, ar jis nori gerti. Gal jis, išgirdęs tokį kvailą klausimą, ir atsakys, kad nenori, bet juk vis tiek norės.
Nors visa Lietuva ne vienus metus kalbėjo, kad mes su Gene - vyras ir žmona, apie vedybas niekada nebuvome susimąstę, nors iš tikrųjų tarp mūsų buvo tas empatinis jausmas, kuris ir lėmė ilgą bei įdomią partnerystę.
Ar ji man nebūtų buvusi per stipri žmona, nežinau. Greičiau aš jai būčiau buvęs pernelyg kietas vyras.
Žinoma, mane buvo tiesiog užbūręs jos grožis. Tačiau, be jo, jai Dievulis davė ir didžiulį talentą. Tai - retas atvejis, ypač Lietuvoje. Dažniausiai būna graži moteris ir visiška „pampuška“. Niekam netinkama, išskyrus vieną dalyką.
O Genutė turėjo visko. Kad atliktų savo misiją.
Kai baigėme dirbti Marijono Giedrio filme „Herkus Mantas“, karktelėjau: ar nebus taip, kad su Gene nusifilmavome pirmame ir paskutiniame lietuviškame istoriniame filme? Taip ir atsitiko.
Iš pradžių Kotrynos vaidmeniui buvo pasiūlyta kažkokia aktorė iš Estijos, kurios dabar net pavardės neprisimenu. Bet ją pamatęs iš karto pasakiau, kad nerandu su ja jokio ryšio.
Tuomet M. Giedrys labai teisingai pasakė: „Nėra laiko žaisti. Jūs su Eugenija esate taip susivaidinę, kad jums nereikia net jokių bandymų.“
Genės suvaidinta Kotryna - nuostabus vaidmuo. Ta scena, kai ji ieško užmušto Montės mūšio lauke ir šaukia: „Tu nužudei Montę!“ – kažkas nerealaus, tikra pasaulinė kino klasika. Taip suvaidinti galima tik vieną kartą. Kiek pamenu, šios scenos ir buvo tik vienas dublis.
Tiek toje scenoje buvo Genės vidinės jėgos - skausmo, baimės, vienatvės, neapykantos, meilės. Jei režisierius lieptų visa tai suvaidinti, pagalvotum - eik tu į vieną vietą... Ką gi, tais laikais Lietuvoje buvo kuriamas tikras kinas. Ir Kino studiją turėjome. Dabar pravažiuodamas pro tą vietą Vilniuje, kur ji stovėjo, kartais galvoju, gal jau mano brandus amžius ir neprimatau, bet juk studija iš tikrųjų buvo...
Kai Genutė, būdama pačiame jėgų žydėjime, 1993 m. nusprendė palikti teatrą, mane ištiko šokas. Tada, režsieriaus Eimunto Nekrošiaus rekomenduotas, buvau tapęs teatro vadovu, todėl man teko pasirašyti jos atleidimo dokumentą.
Gūdūs laikai buvo. Visus teatrus krėtė suirutė. Jaunimo teatre buvome priversti reklamuoti vakarietiškus automobilius, kad užsidirbtume bent kiek pinigų. O dekoracijas montuodavau pats, nes visi scenos darbininkai buvo išsilakstę.
Kartais užsidarydavau kabinete ir galvodavau – ar nusigerti, ar ką daryti? Padėtis atrodė tiesiog beviltiška.
E. Nekrošius jau buvo beveik baigęs spektaklį „Karmen“, bet, teatrologės Rūtos Vanagaitės paviliotas, išėjo iš teatro. Tiesiog maldavau jo parodyti tą spektaklį, bet jis kategoriškai atsisakė. Esą dar kažko jam trūksta. Priežastis iš tikrųjų buvo kita - jis, matyt, už spektaklius norėjo didesnių pinigų, o mūsų teatras jų neturėjo.
Matydama tokią padėtį teatre, ko gero, Genutė ir apsisprendė išvažiuoti į Ameriką. Nors aš ir buvau jai artimas žmogus, savo sprendimo palikti teatrą man niekaip nekomentavo.
Likęs be savo ilgametės partnerės, negalvojau apie vaidmenis, kuriuos galbūt galėjome dar drauge sukurti. Apskritai aš niekada nepuoselėjau jokių svajonių apie vaidmenis. Bet kokią beprasikalančią mintį apie tai tuoj pat užgesindavau. Turėjau tam tikrą psichologinį kompleksą: kai ko nors labai norėdavau, man nieko neišeidavo, nes prisiimdavau visą atsakomybę. O kai vaidmenį paskirdavo ar pasiūlydavo režisierius, visa atsakomybė tekdavo jam, aš tik vaidindavau, nes man buvo liepta. Toks tarsi nekaltas psichologinis žaidimas man labai padėdavo nustumti šalin emocijas ir susikoncentruoti tik ties vaidmeniu, analizuoti jį šaltu protu.
Gal ir gerai, kad ir su Gene dirbome tik tuose spektakliuose ar filmuose, kuriuos mums pasiūlydavo režisieriai, o ne tuose, apie kuriuos būtume svajoję.
Tuomet, ko gero, emocijos būtų užvaldžiusios ir ją. O jų Genei ir taip pakakdavo per akis. Ne kartą per repeticijas yra tekę ją raminti, kai ištikdavo jausmų protrūkis.
Iki šiol man neaišku, kas toms moterims kartais darosi, kad neįmanoma susikalbėti. Jos apskritai man iki šiol – nepažinta žemė. Žinau tik viena: moterys kaip katės – talentą jaučia. Jei jau moteris prilipo, vyrai turėtų žinoti, kad jų talentas įvertintas.“
