Pirmoji vieta ir pagrindinė Vilniaus miesto savivaldybės įsteigta 6000
eurų premija atiteko Berlyne studijuojančiai 18-metei Mayumi Kanagawai,
jos tautietė Ayako Tanabe laimėjo trečiąją vietą.
M. Kanagawos pasirodymą publika palydėjo audringomis ovacijomis ir
trypimu. Ši daugelio konkursų laureatė sužavėjo klausytojus išpuoselėtu
virtuoziškumu, lengvu, muzikaliu griežimu.
Atrodė, jog būtent šią virtuozę turėjo omenyje konkurso žiuri pirmininkas
Gidonas Kremeris, atsisveikinimo kalboje pabrėžęs, jog didžiausias
iššūkis atlikėjui - tarnauti muzikai, neiškelti savęs aukščiau jos.
Itin daug publikos simpatijų finale pelnė ir 17-metis prancūzas Davidas
Petrlik'as, išsiskyręs iš varžovų veržlia ir jausminga smuikavimo
maniera. Šio muzikanto klausytis buvo tikrai įdomu. Neatsitiktinai jam
atiteko ne tik antroji konkurso premija, bet ir Kultūros ministerijos
įsteigtas publikos prizas.
Trečiąją vietą su aštroko braižo A. Tanabe pasidalijo tikra jos
priešingybė - subtilus ir santūrus rusų smuikininkas Aleksandras
Kotelnikovas. Diplomai atiteko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos
pirmakursei Rūtai Mažolytei bei Anitei Stroh iš Vokietijos.
Apdovanojimų ceremoniją papuošė specialiųjų prizų laimėtojų pasirodymai.
Smuikavo geriausiai konkursui kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus
parašytą pjesę atlikusi Verena Chen iš Vokietijos, apdovanotas už
geriausią J. Heifetzo transkripcijos atlikimą norvegas Christopheris Tun
Andersenas ir jauniausioji konkursantė 13-metė kanadietė Emma
Meinrenken.
Kas ketverius metus vykstančiame konkurse šį kartą varžėsi devyni
lietuviai ir 20 užsieniečių iš dvylikos šalių.
Pasak ilgamečių renginio žiuri narių, jo lygis buvo aukščiausias per
renginio istoriją. Prie to daug prisidėjo G. Kremerio autoritetas. Be
to, šiais metais konkursantams finale akompanavo vienas geriausių
pasaulyje kamerinių orkestrų - G. Kremerio vadovaujama „Kremerata
Baltica“.
Orkestras griežė be dirigento, nes maestro G. Kremeris sėdėjo žiuri. Tai
konkursantas buvo papildomas iššūkis.
„Konkursai nėra rengiami tam, kad juos laimėtumėte, - pabrėžė
atsisveikinimo kalboje G. Kremeris. - Kur kas svarbiau ne laimėti, bet
surasti gyvenime savo balsą.
Šiandien, kai aplinkui tiek daug paviršutiniško blizgesio, prasminga
prisiminti J. Heifetzą ir jo išskirtinumą. Tai buvo smuikininkas, kurio
instrumento skambėsį galėdavai atpažinti per kelias sekundes. Suvokti,
kad tavo balsas unikalus - menininkui nepaprastas džiaugsmas. Todėl
visiems linkiu ieškoti gyvenime savo kelio“.
