„Su Eugenija Jaunimo teatre 1974 m. buvome partneriai. Kartu vaidinome Michailo Roščino pjesėje „Vaivorykštė žiemą“, kurią režisavo Romanas Viktiukas.
Eugenija vadino motiną, aš – jos sūnų. Jutau ir supratau, kad tokia sovietinė dramaturgija jaunimui jai – per sekli ir per menka.
Dirbant buvo jaučiamas ne tik jos irzlumas dėl medžiagos, bet ir uždarytas savyje kerštas, įtampa. Atrodė, kad ji gali ne tik išeiti iš repeticijų, bet ir išprovokuoti konfliktą, siekdama suvesti kažkokias sąskaitas su gyvenimu.
Nuo tų laikų Eugenija liko mano atmintyje kaip tvirta, valinga, nervinga, tačiau dirbant sugebanti susikaupti ir susitvardyti moteris.
Užkulisuose ji būdavo dar temperamentingesnė nei scenoje: kartais atrodydavo, kad ją užvaldo ne žmogaus, ne moters, o vilkės temperamentas. Todėl, be abejo, privengdavau jos, nors mums sekėsi kartu vaidinti. Spektaklis su pasisekimu buvo rodomas visą sezoną.
Dirbdamas su E. Pleškyte suvokiau, kad ji – jau teatro ir kino žvaigždė, bet aš savimi pasitikėjau, neabejojau savo aktoriniais sugebėjimais, jaučiausi suaugęs, labai išmintingas, turiningas ir netgi leisdavau sau būti akiplėšiškas. Mano žvilgsniai į kitas aktores ir, žinoma, į E .Pleškytę būdavo nukreipti jau kaip į moteris.
Čia ir pamačiau E. Pleškytėje tą ugningą moterį žaibą, kuri gali smogti, išprovokuoti, gali mesti, pareikšti pretenzijas. Suvokiau jos aktorinio talento molekulinę sudėtį: kad ji – moteris provokatorė.
Žinoma, žavėjo ir jos grožis, lipšnumas, ticianiškas sudėjimas. Kvepėjo ji moterimi, kvepėjo...
Todėl ir norėjosi ją ir nugalėti, ir pabūti lygiaverčiam.
Kita vertus, tada, dirbdamas su E. Pleškyte, supratau, kad niekada nebūsiu aktoriumi, nes nenoriu, kad mane režisieriai gainiotų. Mačiau ir jos kančias, kaip ji būdavo gainiojama, spaudžiama aplinkybių scenoje ir režisieriaus riksmų.
Po to bendro mūsų spektaklio galvojau, kad tikrai tapsiu režisieriumi ir tuomet būtinai dar kartą susitiksiu su E. Pleškyte. Atversiu jai visai kitą pasaulį, ji pamils mane, supras ir mes galėsime būti gyvenimo šeimininkai.
Taip ir įvyko.
Po beveik dešimties metų su Eugenija vėl susitikome Jaunimo teatre – tą kartą stačiau Atolos Fugardo pjesę „Čia gyvena žmonės“, kurioje gvildenamas atstumtos moters likimas, moters, išgyvenančios penkiasdešimties metų amžiaus krizę, vienatvę, šilumos ir supratimo paieškas.
Perskaitęs šią pjesę iš karto supratau, kad E.Pleškytė – ta A. Fugardo moteris, nebijanti būti ir agresyvi, ir brutuali, tačiau toje jos agresijoje buvo ir užslėpto sekso, neprovokuojančio intymumui ar vilionėms, bet suregzta mintis galėjo ją tenkinti ir seksualiai.
Spektaklio medžiaga ir mūsų bendras darbas ją užbūrė. Mačiau, kaip ji geidė tų repeticijų, nors mane kurį laiką buvo ištikusi kūrybinė krizė.
Mano vaizduotėje tik mirgėjo skausmingas gražios, vienišos gervės įvaizdis. Toje paukštėje, o tiksliau E. Pleškytėje, aš ir ieškojau tos lėtai mirštančios A. Fugardo moters.
Eugenija iš tikrųjų pajuto tą skrydį – ji skrido į aktorinę medžiagą, sutvirtėjo, išgražėjo ir tarp mūsų įsižiebė ne tik kūrybiniai, bet ir žmogiški santykiai.
Atrodė, kad mes viską juntame taip pat. Po repeticijų ji, kaip moteris, būdavo ir vylinga, ir mįslinga, ir graži, ir žavi.
Tik jos rankos buvo keistos, kažko trūko – oda gruboka, trumpi pirštai. Bet tas trumpų rankų kumštelis buvo labai skaudus. Kokį vyrą savo tvirtomis rankomis sutverdavo, tomis pačiomis rankomis ir užmušdavo.
Statydamas „Čia gyvena žmonės“ dar labiau suvokiau, kad E. Pleškytė – labai dramatiško tipo aktorė, mėgstanti provokuoti ne tik scenoje, bet ir patį gyvenimą.
Ji pasirinkdavo kraštutinumus. Staiga ji pasirodydavo žėrinti – mylinti ir gyvenimą, ir teatrą, ir mane gerbianti, ir dėmesinga. Kitą dieną ji ateidavo aikštinga, nemaloni, ieškanti konfliktų. Praeidavo pro mane duodama suprasti: „Gal aš šiandien jo neliesiu. Bet jeigu dar kartą, aš ir tave sužlugdysiu, sumaitosiu, išvarysiu, atsisakysiu, nužudysiu.“
Tapdavo moterimi žudike. Tačiau tai mane ir viliojo. Stiprino prisirišimo jausmą. Mirties aš troškau būtent nuo jos žvilgsnio, nuo jos rankos, nuo jos suformuluotos teatrinės minties – kad aš nereikalingas, netalentingas, apskritai neišmanantis teatro reikalų, o tuo labiau – šioje A. Fugardo pjesėje apie moters dramą, gyvenimą, likimą.
Bet mums pavyko išpręsti profesinius dalykus, supratome, kad galime dirbti kartu, o tai suteikdavo malonumą grimzti į gyvenimą, malonumą kartu skęsti, malonumą kartu nerasti.
O visa tai įžiebė meilę, simpatiją E.Pleškytei kaip moteriai.
Romanas su E. Pleškyte įvyko. Mes prisipažinome vienas kitam gilias simpatijas. Aš pamenu jos pečius, rankas, skruostus, plaukus, kvapą, šypseną, akis – arti, arti. Ir kaip niekad pasijutau subrendusiu vyru.
Ji moka ne tik sunaikinti vyrą, bet, jeigu jis – jos tvėrinys, tai ji moka jį suregzti, sukurti, nepaisant to, ar jis būtų jos partneris scenoje, ar režisierius, ar gyvenimo draugas.
Supratau, kad mūsų romanas trumpas, laikinas, smarkus – ji kaip žaibas, o aš tarytum tapau ne žeme, bet vandeniu, priėmiau tą žaibą ir gesinau.
Aš taip atvirauju, todėl, kad savo gyvenime buvau sutikęs moterį, talentingiausią Lietuvos moterį.
Po to ieškojau tokių aktorių, kaip E. Pleškytė. Tiesiog intuityviai ieškojau. Radau jos bruožų Monikoje Mironaitėje, Aldonoje Janušauskaitėje, Eglėje Gabrėnaitėje, bet E. Pleškytė liko ta vienintelė, pagrindinė moteris, kuri, kurdama ir griaudama, peržengė gyvenimo ribas.
Jos neapsakomo talento grožis manyje likęs iki šiol. Kai jaunose aktorėse pamatau nors atšvaistus, nors dalelytę E. Pleškytės, visada pagalvoju: „Čia bus Pleškytė, ko gero, čia bus Pleškytė.“
Bet taip ir neradau, nesutikau tokios kaip E. Pleškytė. Tokios vienišos, nelaimingos, kenčiančios nuo savo talento.
Nuo savo genijaus ji kentėjo, ją kažkas vedė, kažkas diktavo. Tai jai pačiai kėlė baimę, išgyvenimus. Tuomet ji nekęsdavo savęs ir kitų. Užuojautos atsisakydavo. Tapdavo vieniša, dramatiška.
Atrodo, gyvenime tokia ir liko. Ji – viena. Todėl ir negalėjo su niekuo gyventi.
Galima buvo tik stebėti jos dramatišką likimą, bet visada norėjosi galvoti, kad ji suras žmogų, kuris ją sutvertų ir sunaikintų, kaip ji kad mokėjo. Manau, kad ji norėjo turėti ištikimą draugą, kuris nepažeistų jos laisvės. Tik kažin ar nebūtų pradėjusi valdyti, nors kartais pasijusdavo, kad yra pasirengusi gerbti, mylėti ir negriauti kito arba nelipdyti pagal savo norus.
Po spektaklio „Čia gyvena žmonės“ maniau, kad mes būtinai dar scenoje susitiksime. Būtinai. Juk gyvenimas – dar ilgas priešaky.
O gyvenimas eina, praeina. Bet aš žinau – mes arba Žemėje, arba Danguje būtinai dar susitiksim.
Nors su daugeliu žmonių, su kuriais buvo norėta susitikti, aš taip ir nesusitikau. Deja, gyvenimas per trumpas. Mūsų profesijos žmonėms jis kaip spektaklis – prasidėjo, trys valandos, pertraukėlė kažkokia ir, žiūrėk, - jau finalas.
Kita vertus, gal ir gerai, kad likimas taip viską išsprendė, kad taip ir likome – aš ją mylintis, dievinantis, o gal ji tokius pat jausmus, duok Dieve, man jaučianti?
Gal ir gerai, kad Dievulis mus apsaugojo ir mes išlaikėme santykius, kurių neužgožė, nesugadino kokios nors kitos situacijos – jeigu buvo, tai buvo, jei mylėjai, tai mylėjai, jei bijojai, tai bijojai, jei geidei, tai geidei.
O bijot bijojai, gal ir vargai netgi. Laimė ten, kur mes jautėme gyvenimą, nors ten ir buvo didžiausios mūsų bėdos, gėdos, vargai, nelaimės. Juk meilė ar romanai – visada nelaimė. Tad, metams praėjus, tos bėdos ir gėdos leidžia suvokti, kad gyvenai toje laimėje.
Laimė gyvena sielvarte, kančioje, netektyse. Ten ir tada, kai supranti, kad tu ten gyvenai, kad jutai gyvenimo virsmus, pajutai gyvenimą. Tai ko gi daugiau reikia? Kaip kitaip gyvenimą pažinsi? Gražiame, ramiame gyvenime, kokio mes visi trokštame – tyloje, šviesoje, laimės nepažinsime.
Šviesa apakina, tyla apkurtina, o tik aistros, pasirodo, ir yra laimė, kurios mes visi trokštame.“
