Vaidinti Abrahamą Lincolną aktorius ruošėsi ištisus metus - jis išmoko kalbėti Kentukio akcentu, ilgai gyveno vienumoje. „Pasibaigus filmavimui šis vaidmuo man ėmė sietis su dviem dalykais - privilegija ir liūdesiu. Privilegija, nes man teko didelė garbė suvaidinti neįtikėtinai įdomų žmogų, o liūdesys todėl, kad tenka su juo skirtis”, - aiškino D. Day-Lewisas.
Save sukūręs amerikietis
Kuo mokslininkus ir menininkus traukia 16-asis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas A. Lincolnas? Gimęs daugiau nei prieš 200 metų skurdžioje šeimoje, jis sugebėjo baigti teisės studijas, padaryti politinę karjerą, tapti prezidentu, išsaugoti JAV teritorinį vientisumą ir panaikinti vergiją.
Būtent su šia asmenybe siejamas vadinamasis save sukūrusio amerikiečio įvaizdis ir mintis, kad žmogus daug ką gali pasiekti užsispyrimu ir valia.
Apie A. Lincolną parašyta 16 tūkst. knygų, sukurta per 20 filmų. 1915 metais Davidas Griffithas sukūrė bene monumentaliausią, o kartu rasizmą propaguojantį filmą „Tautos gimimas”, atspindėjusį JAV pilietinį karą (1861–1865), pasikėsinimą į prezidentą, kukluksklano atsiradimą.
Holivudo klasikas Johnas Fordas filme „Jaunasis ponas Lincolnas” (1939) ar Robertas E. Sherwoodas filme „Abe’as Lincolnas Ilinojuje” (1940) perteikė romantiškąjį A. Lincolno jaunystės laikotarpį.
Tačiau niekas nesiryžo parodyti, kokias kovas, taip pat ir vidines, teko patirti žmogui, kurio didžioji svajonė išsipildė. Tai įgyvendino vienas garsiausių šių laikų režisierių S. Spielbergas.
Gyvybę suteikia aktoriai
Impulsu bent jau priartėti prie politinio mito tapo Pulitzerio premijos laureatės Doris Kearns Goodwin knyga „Konkurentų komanda”, kurią filmui pritaikė kitas šios premijos laureatas - dramaturgas Tony Kushneris.
Išankstiniai skaičiavimai ir didelė atsakomybė suriša kūrėjams rankas. Filmuojant tai, ką nori matyti studijų bosai ir publika, daug nepaeksperimentuosi.
Belieka taikyti jau pasitvirtinusias taisykles ir žanrinio kino standartus, o pirmenybę teikti ekrano žvaigždėms - D. Day-Lewisui, Sally Field, Tommy Lee Jonesui.
Šie aktoriai suteikia gyvybės itin statiškam filmui, kuris prasideda ir baigiasi iškilminga, patoso kupina gaida. Po trumputės įžangos, kai prezidentas atokvėpio nuo mūšių metu susitinka su juodaodžiais kariais, skelbiančiais savo teises, eina ilga ir paini politinių diskusijų tirada.
Vykstant pilietiniam karui, pietinei JAV daliai siekiant atsiskirti nuo šiaurės ir išlaikyti vergiją, respublikonas A. Lincolnas, nepaisydamas atviro priešiškumo, nori įrodyti, jog „vyriausybė negali amžiais išlikti pusiau vergovinė, pusiau laisva”. Tam reikia priimti įstatymo pataisą, užtikrinančią laisvę keliems milijonams afroamerikiečių.
A. Lincolnas pasikviečia valstybės sekretorių, jo padedamas pasamdo tris agitatorius ir įsako jiems bet kokiomis priemonėmis, išskyrus prievartą, surinkti trūkstamus balsus.
Klaidus politinių manevrų tinklas, kurpiamas tamsiuose prirūkytuose kabinetuose, Baltųjų rūmų salėse, Kongrese, taip pat purvinose landynėse ar Amerikos provincijos užkaboriuose, kuriuos nepriekaištingai filmuoja lenkų kilmės operatorius Januszas Kaminskis.
Istorinį patosą kuriam laikui užgožia XIX amžiaus realijos - klesti skurdas, žmonių papirkinėjimas, o šlovė ir aukšti idealai žengia koja kojon su korupcija.
Nors daug kalbama apie karą, mūšių faktiškai nerodoma. Vietoj jų S. Spielbergas panardina į prezidentinio valdymo vingrybes, leidžia suvokti A.Lincolno daromų sprendimų priežastis, sekti jų eigą.
Privatus gyvenimas nustumtas
Tai politinis trileris, o ne biografinė drama. Asmeninis prezidento gyvenimas nustumtas į antrąjį planą. D. Day-Lewiso herojus labiau susitelkęs į jam oponuojančius demokratus, tiesiai vadinančius jį diktatoriumi Abrahamus Africanus.
Tiesa, yra dėl mirusio sūnaus sielvartaujanti žmona Mary - emociškai nestabili ir kelianti savas sąlygas. Yra du įpėdiniai: vienas jų neišaugęs iš žaidimų amžiaus, o kitas jau eina kariauti nepaisydamas tėvo valios.
Tačiau tai tik paralelinės linijos, kurias nustelbia neribotos A. Lincolno ambicijos bei svajos apie laisvę ir lygybę.
Filmuotis ruošiasi labai atsakingai
Pirmasis „Oskaras” aktoriui D. Day-Lewisui įteiktas 1990 m. už vaidmenį filme „Mano kairė koja” (rež. J .Sheridanas), antrasis - 2008 m. už darbą juostoje „Bus kraujo” (rež. P. Th. Andersonas), trečiasis - šiemet už vaidmenį S. Spielbergo „Lincolne”.
Britų ir airių pilietybę turintis D. Day-Lewisas Didžiojoje Britanijoje vertinamas prieštaringai po to, kai 1989-aisiais paliko Karališkąją W. Shakespeare’o draugiją ir atsisakė Hamleto vaidmens. Sklido kalbos, kad galbūt scenoje jis pamatė savo mirusį tėvą - garsų poetą C. Day-Lewisą. Nuo to laiko jis daugiau nebedirbo teatre.
Iš Holivudo D. Day-Lewisas taip pat ne kartą dingdavo, o jei ir atsirasdavo, tai tik pasakyti padėkos kalbų per apdovanojimų ceremonijas. Jis itin atidžiai renkasi vaidmenis, o jo pasiruošimas filmuotis apaugo legendomis: tarkime, jis užsidarė kalėjimo vienutėje, kad pajustų, kaip jaučias įkalintas žmogus („Tėvo vardu”, 1993 m.).
D. Day-Lewisas išgarsėjo 1986 m. sukūręs homoseksualaus panko personažą filme „Mano gražioji skalbykla”. Ruošdamasis vaidinti cerebriniu paralyžiumi sergantį rašytoją filme „Mano kairė koja” sėdo į invalido vežimėlį. Prieš pasirodydamas M. Manno juostoje „Paskutinis mohikanas” jis išmoko medžioti. D. Day-Lewisas 2002 m. M. Scorsese’s filme „Niujorko gaujose” suvaidino Bilį Mėsininką. Aktorius, pasimokęs mėsos pjaustymo meno, per pertraukas tarp filmavimų galąsdavo peilius.
