Itin retai Lietuvoje statomą apsakymą F. Dostojevskis sukūrė 1877 metais. Tai jautrus pasakojimas apie viskuo nusivylusį žmogų, nusprendusį užbaigti savo gyvenimą savižudybe.
F. Dostojevskio „Juokingas žmogus“ kelia klausimus apie egzistencijos šioje žemėje prasmę, išgyvena dvasinę tuštumą ir pasiekia kritinį tašką suvokdamas, kad nėra jokių įrodymų, leidžiančių manyti gyvenimą esant vertą gyventi. Tačiau vienas atsitiktinis susitikimas priverčia jį apsigalvoti.
Aktorius P. Budrys yra sukūręs ne vieną ryškų ir įsimintiną vaidmenį režisierių Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo spektakliuose. Tačiau jis taip pat puoselėja savo kūrybines idėjas ir kartkartėmis jas įgyvendina pasitelkdamas monospektaklio žanrą. Publikos simpatijas yra pelnę prieš 20 metų jo sukurti ir vaidinti šio žanro spektakliai „Lozoriaus giedojimai“ (rež. A. Pociūnas) ir „Arčiau nei toli“ (rež. P. Budrys).
Po ilgesnės pertraukos P. Budrys vėl kviečia žiūrovus į savo monospektaklį. Pasirinkdamas F. Dostojevskio kūrinį, aktorius ieško sau pačiam esamajame laike artimo pašnekovo ir partnerio.
„Šį apsakymą perskaičiau tik ką pradėjęs dirbti teatre ir nuo to laiko apie jį galvojau, laukiau, kada jį naujai suvoksiu, kada subręsiu jį pastatyti. Nors jis sukurtas daugiau nei prieš šimtmetį, nepraranda savo aktualumo ir šiandien, nes kalba apie amžinus dvasinius dalykus, vidinius žmogaus išgyvenimus. Siela neturi amžiaus. Kaip rašė F. Dostojevskis: „Nepalaikykite manęs kažkuo, kuris išdidžiai moko ir pamokslauja, aš pasakiau tiesą, kaip buvau sumanęs ir kaip pajėgiau sumanyti. Juk niekas neišgali padaryti daugiau, negu pats pajėgia ir sugeba.“
Šįkart aktorius ne tik pats režisavo savo vaidmenį, bet ir sukūrė spektaklio scenografinį apipavidalinimą iš autentiškų daiktų, kurie kartu su jo įkūnytu „juokingu žmogumi“ žiūrovus nukels į kitą, nebeegzistuojantį pasaulį.
