„Eugenija – aktorė, žinanti savo vertę, gražiąja šio žodžio prasme. Niekada nesu iš jos girdėjęs apkalbų. Visada būdavo šiek tiek atsiribojusi nuo trupės – nuo teatro šurmulio, nuo teatro gyvenimo, neretai gana lėkšto. Bet kolektyvui Eugenija turėjo didelės įtakos. Kartais kolegos reaguodavo į mažiausias jos užuominas arba ir pačius atsargiausius vertinimus.
Man labai patiko Eugenijos pozicija, kad už jos visada likdavo didžiulė, didžiulė paslaptis. Kaip aktorei ir kaip moteriai, tai – ypatinga puošmena.
Ta jos paslaptis – ne specialiai susikurta. Įgimta kartu su charakteriu.
Paslaptingai ji ne tik elgdavosi, bet ir kalbėdavo. Jos kalba būdavo nesklandi, trukčiojanti, mintys – šokinėjančios, per brūkšnelį, per pauzes. Tačiau tas jos kalbos nesklandumas sukurdavo savotišką grožį.
Net laiptais į teatrą Eugenija užlipdavo kitaip nei kitos aktorės. Paslaptingai.
Kai dirbdavome buvusiose Jaunimo teatro patalpose dabartinėje Vilniaus gatvėje (anksčiau Liudo Giros. – Red.), kur buvo labai statūs mediniai laiptai, visada atspėdavau, kas jais lipa iš apačios.
Nijolė Gelžinytė greitai ir lengvai užbėgdavo laiptais, o Eugenija stipriai trinktelėdavo durimis ir ramiai, beveik be garso užlipdavo.
Į teatrą visada ateidavo lyg iš kažkur sugrįžusi.
Be to, dar nuo jaunystės pamenu, kad ji būdavo labai įžvalgi vertindama žmones. Itin jausdavo falšą, prisitaikėliškumą arba atlapaširdiškumą, kuris būdavo nenatūralus.
Apie tokius žmones Eugenija visada turėdavo savo nuomonę ir komentarus. Tiems, kuriems jausdavo simpatiją, irgi atvirai pasakydavo negailėdama nuoširdumo.
Buvo išdidi. Kai 1988 m. Jaunimo teatras važiavo gastrolių į Ameriką, Eugenija neprašė, kad būtų įtraukta į važiuojančių aktorių sąrašą. O juk jai kaip niekam kitam iš mūsų būtinai reikėjo išvažiuoti - kad pagaliau galėtų susitikti su ten jau daugelį metų gyvenančiu broliu, kuris buvo pasiraukęs į Vakarus dar šaltojo karo laikais.
Bet ir aš, ir teatro vadovybė supratome, kad Eugenijai reikia važiuoti. Žinoma, man teko už ją laiduoti ir pasirašyti, kaip pamenu, po kažkokiais dokumentais.
Kelis kartus ji buvo išvykusi ir į kitas gastroles užsienyje, kurios vyko dar prieš išvyką JAV.
Žmona man yra pasakojusi, kad per vienas gastroles metu Šveicarijoje Eugenija jai buvo prasitarusi apie brolį ir ji įkalbėjo paskambinti tiesiog iš telefono-automato gatvėje. Tada Eugenija pirmą kartą su broliu po jo pabėgimo pasikalbėjo su juo telefonu.
Kai kurie režisieriai skųsdavosi, kad su ja sunku dirbti, repetuoti. Tačiau tai – tikrai netiesa.
Gal kartais susiklostydavo tam tikros aplinkybės arba tie režisieriai skirtintingai mąstydavo, gal kaip asmenybės būdavo mažesni, seklesni prieš tą sudėtingą ir didelę asmenybę, kokia buvo E. Pleškytė.
Ji nebūdavo ignoruojama, bet, kai spektaklius statydavo Natalija Ogaj, Irena Bučienė ar Dalia Tamulevičiūtė, tai tarp moterų santykiai visada susiklostydavo kažkaip išskirtinai, kažkaip kitaip.
Buvo režisierių, kurie Eugenijos šiek tiek vengdavo, nes su ja scenoje būdavo dirbti sudėtinga. Ji kartais režisierius aplenkdavo ne tik pasirengimu vaidmeniui, bet ir intuicija. O kokiam režisieriui patiktų, kad jam aktoriai nurodinėtų ar patarinėtų, ką daryti?
Mes abu nuo pat pirmųjų pažinties dienų teatre jautėme vienas kitam pagarbą, simpatiją ir puikiai sugyvendavome.
Gaila, kad mums kartu teko nedaug dirbti. Bet keliuose mano spektakliuose bendrose scenose ji puikiai dirbo. Galėjo juk atsisakyti antraplanių vaidmenų, tačiau dirbdavo pilna koja.
Buvom pradėję repetuoti Juozo Erlicko „Blinkuvą“. Eugenija vaidino Helen Bilnkevičienę. Dirbo labai įdomiai.
Deja, šis spektaklis premjeros neišvydo. Nesugebėjau jo baigti, sustojau pusiaukelėje.
Tačiau tas nebaigtas H. Blinkevičienės vaidmuo – tik lašas didelėje ir įdomioje Eugenijos kūrybinėje biografijoje.
Mano akimis, ji – neeilinė, nors mums, teatralams, visada per mažai.“
