– Kaip ir daugelis jaunesnės kartos žmonių, geriau žinau Raimondo Vabalo filmą „Laiptai į dangų”, pastatytą pagal M. Sluckio romaną, nei paties M. Sluckio kūrybą. Jūsų manymu, kuo ji įdomi? – paklausiau A. Bučio.
– Visa M. Sluckio karta į lietuvių literatūrą įsiveržė labai energingai. Ji buvo pasiryžusi atmesti tuos grynus socialistinio realizmo štampus. Atsimenu, dėl to jiems net teko patirti nemalonumų.
Kai 1954 metais nusišovė poetas Vladas Grybas, visiems komjaunuoliams ir komunistams buvo uždrausta dalyvauti jo laidotuvėse. M. Sluckis su tokiais savo bendraminčiais kaip Antanas Jonynas vis dėlto demonstratyviai ėjo paskui karstą. Dėl to, aišku, gavo per nagus.
Tos protesto gaidelės bandė prasikalti ir pirmuose M. Sluckio apsakymuose, kuriuose jis pradėjo rašyti apie vidinius išgyvenimus. Daugiausia vaikų, nes pirmieji jo kūrinėliai ir buvo skirti mažiesiems skaitytojams. Juose vaizduojama žmogiška vidinio gyvenimo dalis buvo svarbi ir įdomi.
Politikos ir socialistinio realizmo kūriniuose buvo nedaug. Įdomiausia, kad tai jis rašė, kol dar buvo gyvas Josifas Stalinas.
– Vadinasi, M. Sluckiui tarsi ir pavyko atrasti lyg ir nepataikaujamą kalbėjimo būdą?
– M. Sluckio situacija visą laiką buvo sudėtinga. Jis buvo vienintelis žydų kilmės rašytojas, kuris rašė lietuviškai. Tarkim, Grigorijus Kanovičius rašė rusiškai ir daugiausia apie žydus, tad jo padėtis buvo kiek kitokia. O M. Sluckis ir dar Jokūbas Josadė, būdami žydai, vis dėlto rašė apie lietuvius. Natūralu, kad lietuviai jų kūrybą vertino gana santūriai. Su tuo susidūriau daug sykių.
Čia įsivėlė ir tai, kad jie kartu su Alfonsu Bieliausku lietuvių prozoje sudarė tokį flangą, kuris buvo vadinamas novatorišku ir priešpriešinamas epiškajai prozai, kuriai daugiausia atstovavo Juozas Baltušis.
Vis dėlto talentas nugalėjo – mat labai greitai M. Sluckį aplankė šlovė už Lietuvos ribų. Tai prasidėjo gal kokiais 1963–1968 metais, kai pasirodė M. Sluckio romanai „Laiptai į dangų”, „Adomo obuolys”, „Uostas mano – neramus”.
Praėjusio amžiaus 7-asis dešimtmetis, galima sakyti, buvo savotiškas M. Sluckio triumfas – tada jo kūriniai buvo išversti į rusų ir kitas sovietinių respublikų kalbas. Jis faktiškai tapo tam tikru vėliavnešiu visoje Sovietų Sąjungoje kaip savotiško lyrinio atgimimo ir atsivėrimo puoselėtojas. Tiesa, lietuvių proza tuo metu apskritai buvo labai garsi už Lietuvos ribų.
– Tai ir leido M. Sluckiui rašyti lyg ir tai, ką jis pats nori?
– Po Nikitos Chruščiovo atšilimo laikotarpio buvo bandoma ir Lietuvoje visus pastatyti į vietą, bet tai, palyginti su pokariu, buvo švelnus daužymas letenėlėmis. Todėl M. Sluckis ir kiti jo kolegos tą daužymą atlaikė, nors buvo priversti atiduoti tam tikrą duoklę – parašyti pataikaujamų kūrinių.
Tačiau M. Sluckis vis dėlto liko vienišas. Paskutiniuose romanuose, kuriuos jis rašė 8-ajame dešimtmetyje – „Saulė vakarop”, „Svetimos aistros”, „Kelionė į kalnus ir atgal”, jau dingo tas jo lyrinis patosas. Tie romanai epiškesni, nuobodesni. Jie nepaliko didesnio pėdsako atmintyje.
Man M. Sluckis vis dėlto lieka pirmiausia kaip vaikų rašytojas. Tarp tų dvidešimties jo knygelių vaikams yra tokių, kurios atlaiko laiko išbandymą ir galėtų būti išleistos ir dabar. Tarkim, „Milžinai nenorėjo karaliais būti”, „Skrido gandras vakarienės”, „Stebuklinga rašalinė”. Jos, manyčiau, tiktų ir patiktų netgi dabartiniams vaikams.
Lygiai taip pat stebiuosi, kodėl dabarties leidyklos neperleidžia, mano nuomone, geriausio M. Sluckio romano „Uostas mano – neramus”. Šiame kūrinyje jaunimo situaciją – narkomaniją, protestą prieš tėvus – jis užgriebė labai giliai. Jis puikiai, talentingai parašytas ir yra bene laisviausias M. Sluckio romanas.
Bet šiais laikais yra susidariusi tam tikra nuomonė, kad viskas, kas anuomet buvo rašoma, yra blogai. Nors tada rašė išties stiprūs talentai, dabar tai kažkodėl neturi vertės. Aš taip nemanau. Juk ir genijų kūrybą pažįstame iš vieno ar dviejų kūrinių, o ne visos kūrybos.
M. Sluckiui galioja tas pat. Manau, kad keli M. Sluckio kūriniai turėtų išlikti. Tik, aišku, gal reikėtų juos išleisti pakartotinai.
– O kaip vertinate M.Sluckio „Laiptus į dangų”?
– Vargu ar šis romanas stipresnis už laiką. Teisingai sakėte, kad prie šio romano įvaizdžio daugiausia prisidėjo R. Vabalo filmas. Vis dėlto toje knygoje, pasakojančioje apie pokario meto kovas, daugiau patoso nei istorinės teisybės. Ko gero, pats M. Sluckis suprato, kad anaiptol ne visi jo kūriniai yra tokie stiprūs, kad pergyventų savo epochą.
– Dėl to pradėjo rašyti eilėraščius?
– Galbūt. M. Sluckis buvo įžvalgus žmogus, kaip literatūros tyrinėtojas parašęs nemažai knygų apie pačią literatūrą. Jose netrūksta išties gerų įžvalgų.
Nemanau, kad M. Sluckis nesuvokė, kad jo ir jo kolegų to laikotarpio kūryba vis dėlto buvo labai priklausoma nuo istorinės situacijos ir viešpataujančios ideologijos. Kai ta padėtis pasikeitė ir ideologija sužlugo, daugybė to laikotarpio kūrinių savaime tapo pasmerkti. Vis dėlto tai buvo teisybės sakymas puse lūpų.
– Įdomu tai, kad M. Sluckis kartu su Eduardu Mieželaičiu buvo tie lietuvių rašytojai, kurie lydėjo Jeaną Paulį Sartre’ą per jo ir jo žmonos Simone de Beauvoir viešnagę Lietuvoje 1965 m. liepos 28–rugpjūčio 3 dienomis. Ką tai sako apie M. Sluckį? Nejau tik tai, kad jis mokėjo kalbų ir galėjo susikalbėti su svečiais iš Prancūzijos?
– Tokie dalykai anais laikais, be abejo, būdavo smulkmeniškai režisuojami. J. P. Sartre’o kelionė, manau, buvo surežisuota net Maskvoje – sudaryta dienotvarkė, prie jų prileidžiami tik tinkami žmonės.
Manau, kad E. Mieželaitis ir M. Sluckis labiausiai tiko J. P. Sartre’o palydai, nes jie buvo nepaprastai inteligentiški. Jie nepasižymėjo nei tiesmukumu, nei chamizmu, nors daugelis tuomečių lietuvių rašytojų tai sau leisdavo – kartais išgėrę, o kartais net ir neišgėrę. Tiek M. Sluckis, tiek E. Mieželaitis šiuo požiūriu vis dėlto buvo džentelmenai.
– Koks M. Sluckis išliks jūsų atmintyje?
– Mano atmintyje M. Sluckis liks kaip talentingas žmogus, atsidūręs tarp ideologijos smagračių, kurie tiek jo likimui, tiek kūrybai primetė savotišką dvilypumą. Bet tai nereiškia, kad neįmanoma atskirti, kas buvo duota Cezario, o kas – Dievo.
Dabartinė leidėjų, kritikų ir istorikų karta turėtų stengtis atskirti, kas M. Sluckio kūryboje skirta ideologijai, o kas Dievui. Pastarąjį dalyką vertėtų išsaugoti. Ne tokie mes turtuoliai, kad švaistytumės. Atmesti vis dėlto lengviausia.
Rašė ir romanus, ir esė apie literatūrą
M. Sluckis gimė 1928 m. Panevėžyje. Kilus vokiečių ir sovietų karui, evakuotas iš Palangos pionierių stovyklos gyveno Rusijoje, vaikų namuose.
1951 m. Vilniaus universitete baigė rusų filologiją. 1950–1951 m. redagavo žurnalą „Žvaigždutė”. 1952–1954 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos prozos konsultantas, 1954–1959 m. – valdybos sekretorius. Nuo 1959 m. atsidėjo rašytojo darbui.
Tarp garsiausių M. Sluckio kūrinių – romanai „Laiptai į dangų” (pagal jį R.Vabalas pastatė vaidybinį filmą), „Adomo obuolys”, „Uostas mano – neramus”. Parašė esė apie literatūrą, per 20 knygų vaikams, kūrė ir eilėraščius.
* * *
Rašytojų sąjunga pranešė, kad M. Sluckis bus pašarvotas vasario 28 d. Vilniaus laidojimo rūmuose (Olandų g. 22) nuo 10 val. Karstas išnešamas 14 val. Velionis bus laidojamas Kairėnų kapinėse.
