– Ar nebijote, kad po Niujorko patogumų ilgai čia neištversite? – paklausiau 53 metų A. Kulikausko.
– Tikrai ne. Yra dalykas, kuris man gerokai svarbesnis negu patogumai ir kurio Niujorke tikrai daugiau nei Lietuvoje, – tai moralumas, etika. Įpratau, kad beveik visur užtenka žodinio susitarimo. Todėl šiuo gyvenimo etapu mums su žmona ypač aktualus moralumo ieškojimas.
Tai gerai matyti Oksanos parodoje. Norisi rinkti gražius gabalėlius, kurie yra aplinkui, pamatyti, pasidžiaugti ir parodyti kitiems.
- Ar Oksana niekada nepriekaištauja, kad vanduo – šulinyje, o tualetas – lauke? Ji prižiūri du mažus vaikus, kepa duoną, daro sūrius. Kaip įmanoma rasti laiko kūrybai?
– Sugrįžimas pirmiausia buvo Oksanos mintis. O duoną ji kepdavo ir Niujorke. Vaikai jau ne tokie ir maži. Sūnui – aštuoneri, o dukrai – treji. Kai pamatau, kad Oksanai norisi dirbti, pasiimu juos ir mes kur nors išeiname.
Jei galėčiau gyventi 200 metų, būčiau dar pakeliavęs, dar daugiau šalių pamatęs. Bet kai sueina 50 metų, supranti, kad, norint ką nors nuveikti Lietuvoje, pats laikas kurtis čia.
Veprių apylinkėse atsidūrėme lankydamiesi pas seną mano bičiulį menininką Česlovą Lukenską. Išsikalbėjome apie grįžimą, ir jo žmona pasakė, kad kaimynai ant kalniuko parduoda namą. Jį ir nusipirkome net į vidų neužėję.
– Č. Lukenskas maždaug prieš metus Kultuvėnų kaime įkūrė galeriją. Kalbama ir apie menininkų rezidenciją. Tai netrikdo jūsų gyvenimo?
- Mes irgi planuojame įsirengti vasaros galeriją savo kluone. Yra ir daugiau bendraminčių. Netoliese įsikūrė žmogus, kuris grįžo į Lietuvą po dešimties metų, praleistų Paryžiuje. Jau esame sutarę dėl parodos Vepriuose.
– Tačiau be Niujorko sunku ištverti, jei netrukus vėl skrisite į JAV?
– Turiu ten visokių reikalų – ir darbo, ir kūrybinių. Be to, niekada nemėgstu užsisėdėti vienoje vietoje. Po to su visa šeima važiuosime į Sibirą, jei pavyks – ir į Mongoliją. Mūsų sugrįžimas nereiškia, kad užsikonservuosime savo kaime.
Gal todėl aš jokių turtų ir nesusikroviau, kad man labai įdomu pasižvalgyti, kaip kitur žmonės gyvena. Dar prieš išvažiuodamas į JAV esu buvęs Užpoliarėje, keliolika kartų Sibire. Man Sibiras, Altajus – gražiausia vieta pasaulyje.
– Todėl ir žmoną išsirinkote gimusią Altajuje?
– Panašiai. Aš visiems pasakodavau apie tuos puikius kalnus, kol vieną sykį draugas pasiūlė supažindinti su altajiete, kalbančia lietuviškai. Viskas savaime sukrito į savo vietas.
Oksanai buvo vieneri, kai mama parsivežė ją į Lietuvą. Altajaus ji beveik nebuvo mačiusi. Nuvažiavome kartu, aplankėme jos tėvą. Taigi turime ten giminių, kitaip su vaikais važiuoti į Sibirą būtų sudėtinga.
– Kodėl pirmajai parodai po sugrįžimo pasirinkote tik „Pinhole” kamera sukurtas fotografijas?
– Ne vienus metus praleidau studijuodamas „Pinhole” technikos galimybes ir darydamas tokias kameras. Susikaupė gana daug darbų, kurie man atrodo įdomūs. Norėjau juos parodyti atskirai, nemaišydamas su kitomis fotografijomis.
Juk „Pinhole” kamera leidžia pamatyti visai kitokią perspektyvą, ne tą, kurią matome mes. Mat akis, kaip ir fotoobjektyvas, specifiškai laužia šviesą, o „Pinhole” kameroje susiprojektuoja vaizdas, koks yra realybėje.
– Naujajame Andriaus Tapino romane „Vilko valanda”, kuriame magija susipina su technikos išradimais, dirižabliuose įtaisyta „camera obscura”. Tuo pačiu principu dirba ir jūsų „Pinhole” kamera. Ar ji tiktų fotografuoti iš oro, šnipinėti?
– Turbūt ne. Per daug judėjimo. Jei dirižablis kabo ramiai, gal ir įmanoma ką nors užfiksuoti. Tačiau reikia neužmiršti, kad juda ir pati žemė. Daug kas priklauso ir nuo to, kokio jautrumo popierių ar juostą naudosi tose kamerose.
Kita vertus, tokia kamera galėtų būti netgi labai paranki, nes jai nereikia nustatinėti ryškumo. Nuo kelių centimetrų iki begalybės – toks pat ryškus vaizdas. Jei tik daiktai nejuda – puikus ryškumas.
Ir magijos „Pinhole” kameroje yra labai daug. Juk fotonas, atskilęs nuo saulės, per kosmosą atskrenda iki Žemės, atsimuša į kokį nors daiktą ir atkeliauja į mano aparato skylutę, kad paliktų pėdsaką popieriuje.
Todėl fotografuodamas lauke visuomet pajuntu savo buvimą atvirame kosmose ant mažo žemės kamuolėlio. Trapi ta iliuzija, kad dangus mus apsaugo nuo kosminės erdvės. Ne, mes visi esame tame kosmose.
„Pinhole” kamera, jei suvoki, kas joje vyksta, – filosofų, egzistencialistų prietaisas. Ji ir man padeda suprasti pasaulį.
