Nors Vilnių ir Marcinkonis (Varėnos r.) skiria tik šimtas kilometrų, senųjų amatų moksleivius mokantis Romas Norkūnas į sostinę atklysta tik per Kaziuko mugę. Taip jis elgiasi jau daugybę metų.
Daugelis R. Norkūno mokinių iš Marcinkonių pagrindinės mokyklos Kaziuko mugėje nebuvę nė karto. Šiųmetė išvyka – pirmoji. Jie prekiaus pačių pintais krepšiais, medžio dirbiniais.
„Į Vilnių tėvai nuveža tik tada, kai atsiranda reikalų. Tai būna kelis kartus per metus. Girdėjome apie Kaziuko mugę, kad į ją susirenka žmonės iš visos Lietuvos. Labai smalsu pamatyti”, – pindamas krepšį dėstė aštuntokas Aleksandras Kucharenka.
Nereikia kviesti nė vieno
Kiek R. Norkūno mokiniai į Vilnių atsiveš dirbinių, dar nė patys nežino. Tarkim, A. Kucharenka pina penktą krepšį. Jo bendramokslis Rolandas Grinkevičius, čiupęs įrankius, ėmė skaptuoti šaukštą ir vieną išdrožė per vakarą.
Anot R. Norkūno, bendravimas daug svarbiau nei krepšiai ir šaukštai. Anksčiau moksleiviai mokytis senųjų amatų rinkdavosi mokykloje, tačiau buvo nepatogu medžiagas tempti į trečią aukštą. Be to, gaminant dirbinius likdavo daug šiukšlių. Tad amatininkus priglaudė Dzūkijos nacionalinio parko direkcija.
Jau dvidešimt metų senųjų amatų mokantis R. Norkūnas tikino, kad prisikviesti paauglius visai nesunku. Kartais jų susirenka net dvidešimt ir pritrūksta vietos.
Kartą nusižengė tradicijai
„Jei reikės – miegosime ir ant žemės”, – vienu balsu pasiryžimą važiuoti į šiųmetę mugę demonstravo A. Kucharenka ir R. Grinkevičius, išgirdę, kad Vilniuje teks praleisti porą dienų.
Pats R. Norkūnas tik pernai nusižengė tradicijai, kad į Vilnių važiuoja kartą per metus. Jis apsilankė ne tik Kaziuko mugėje, bet ir dalyvavo renginiuose „Tebūnie naktis”. Nors Vilniuje prabėgo studijų metai, R. Norkūnas sako, kad sostinė jo netraukia.
Tik iš pynimo nepragyvensi
Musteikos kaime gyvenantis pynėjas R. Norkūnas dabar moko vaikus ir rimtai Kaziuko mugei nesiruošia.
Tačiau buvo laikai, kai lapkričio mėnesį pabaigęs kitus ūkio darbus, su broliu atsidėdavo krepšių pynimui.
Krepšių pripindavo tiek, kad jų mugėje užtekdavo prekiauti mažiausiai dviem dienoms.
Tačiau R. Norkūnas greitai suprato, kad iš Kaziuko mugės uždarbio pragyventi tikrai neįmanoma.
Juk vieno krepšio daugiau kaip už 20–25 litus neparduosi, o jį pinti tenka dvi dienas.
Žilvičių suranda pakelėje
Žilvičių vytelių krepšiams irgi reikia paieškoti. R. Norkūnas jas pjauna prie kelio Kabelių link.
Bet reikia paskubėti, kad pakelių nenugenėtų kelininkai – numestos į sniegą vytelės supūva.
Pamėgino R. Norkūnas vyteles auginti ir pats, bet pynimui jos nelabai tinka. Moka jis ne tiktai krepšius, bet ir gorčius ar vyžas pinti. Būtent to praėjusiais metais jis mokė vaikus.
Pynimui R. Norkūnui reikia ne tik vytelių, bet ir meldų, medžių karnų. Jo žodžiais, nuostabu, kai žmogus išmoksta kalbinti medį, žolyną ar molį. Juk gamtoje yra daugybė žaliavos būsimiems darbams. Tereikia tik pastebėti.
