Lietuvos leidėjams stojantis ant kojų po sunkmečio ir 14-oje Vilniaus knygų mugėje ketvirtadienio rytą dėliojant naujausius leidinius, naudotų knygų prekybininkai šypsodamiesi sako apie krizę nieko negirdėję. Taupantys ir pigesnės prekės ieškantys skaitytojai jiems išėjo į naudą.
Tiesa, iš vos po kelis litus parduodamų knygų didelio verslo nepadarysi. Knygų verslu užsiimama daugiau dėl idėjos – tai kartoja visi, parduodantys nuo skaitymo apšiurusias ir parudavusias ne pirmos jaunystės knygas.
Apie krizę negirdėjo
Tokias knygas perkantys sako, kad rinkdamiesi jau ne sykį skaitytus kūrinius ne tik sutaupo pinigų, bet ir vietos namų lentynose. Be to, tarp naujų knygų – daug popso ir vis mažiau rimtos literatūros. Naudotoms knygoms jau antrus metus iš eilės skiriama speciali erdvė. Regis, lietuviai vis mieliau į rankas ima kitų jau nučiupinėtas knygas.
Tarp skaitytų knygų pirkėjų daugiausia studentų. Jie senų knygų lentynose ieško ne tik grožinių, bet ir mokslams reikalingų psichologijos, teisės knygų. „Krizė mums išėjo į naudą“, – tikina Nomeda, dirbanti skaitytų leidinių knygyne Antakalnyje.
„Naujos knygos yra brangios“, – drąsiai rėžia jaunasis Vilniaus senamiestyje įsikūrusio skaitytų knygų „Mint Vinetu“ knygyno bukinistas Jonas. Jis tikino, kad ne visi naudotas knygas renkasi ne iš gero gyvenimo. „Kai kas tiesiog ieško jau pasibaigusio tiražo leidinio ar atneša mums namuose dulkančias knygas“, – pasakojo Jonas.
Į mugę – išparduoti asmeninės bibliotekos
Bukinistas sutiko, kad daugelis šiandien leidžiamų knygų yra tuštokos. „Tarkime, išeina populiarus filmas, o po jo iškart išleidžiama ir knyga, brangi ir didelė“, – dėstė Jonas, pats ketinantis mugėje įsigyti naujausias U. Eco, S. Parulskio, D. Kajoko knygas.
Bukinistų kultūra Lietuvoje, pasak Jono, dar tik skinasi kelią. „Lietuvoje vis dar daug tokių, kurie nusipirkę knygą nori ją padėti į sekciją ir ten laikyti“, – kalbėjo vaikinas. Jau ne vienerius metus knygyne dirbantis Jonas pasidžiaugė, kad tokių, kurie „knygas naudoja pagal paskirtį“ ir perskaitę skuba jas perleisti kitiems, po truputėlį daugėja.
Salės kamputyje besiglaudžianti Danguolė išsinuomojo pora kvadratinių metrų tam, kad išparduotų asmeninę biblioteką, kuri nebetelpa jau nei savo, nei vaikų namuose. Už keturių dienų nuomą ji sakė sumokėjusi 580 litų. Nebrangiai įvairiausias knygas pardavinėjanti moteris didelio pelno nesitiki. Perleisti kitiems savo knygų jai taip pat negaila – beveik visų jų moteris turi po pora egzempliorių.
Sunkmetis pavertė universalesniais
Vis dėlto leidyklos, besivertusios rimtesnių istorinių ar akademinių knygų leidyba, dėl išgyvenimo buvo priverstos imtis lengvesnio turinio leidinių. To neslepia nei „Baltos lankos“, nei „Versus aureus“. Dėl krizės abiejų leidyklų vadovai tikina neatsisakę rimtų projektų, bet šalia jų teko imtis ir romanų, detektyvų ar patarimų knygų.
Artūras Surgutanovas, vadovaujantis „Baltoms lankoms“ portalui lrytas.lt sakė, kad išgyventi sunkmetį išimtinai akademines knygas ir rimtą grožinę literatūrą leidusiai leidyklai itin padėjo detektyvai. „Ėmėmės ir pigesnių kišeninių knygų“, – pasakojo A. Surgutanovas. Jis pridėjo, kad būtent tapimas universalia leidykla buvo išgyvenimo garantas.
A. Surgutanovui antrino ir „Versus aureus“ vadovas Arturas Mickevičius. Pastarojo vadovaujama leidykla sunkmečiu leido populiariausios pasaulyje laidos apie automobilius „Top Gear“ vedėjo Jeremy Clarksono knygų seriją. Nedidukės lengvo turinio knygos minkštais viršeliais padėjo išgyventi ir išleisti kelerių metų projektu vadinamą Vlado Drėmos „Dingusį Vilnių“.
Taupė viskam, bet ne vaikų knygoms
Kai kitos leidyklos spaudėsi ir optimizavo veiklą, ar, paprasčiau tariant, iš darbo atleidinėjo žmones, vaikiškų knygų leidėjai piniguose nesimaudė, bet smarkiai susiveržti diržo jiems neprireikė. Būtent mažųjų knygos buvo tai, kam negailėjo pinigų net ir sunkmečio spaudžiami lietuviai.
„Kokia krizė?“, – šypsodamasis klausė „Nieko rimto“ leidyklos vadovas Arvydas Verseckas, mugėje pats negailėdamas jėgų ir strakaliojantis aplink pirkėjus su raudona varlyte ir tokiais pat ryškiaspalviais sportbačiais. Jo vadovaujamas verslas, kurio veidu tapo žmona dailininkė Sigutė Ach, kasmet augo nuo pat įsikūrimo.
Verslo augimas akivaizdus – leidyklos stendas didelis ir spalvotas kaip niekad, o virš jo – kelių metrų dydžio stogas su simboliu tapusia sparnuota karvyte. „Sunkmetį padėjo išgyventi įsiklausymas į tai, ko nori skaitytojai“, – stuksendamas į portalo lrytas.lt žurnalistės širdį pasakojo A. Verseckas.
Elektroninės knygos – kol kas tik tuščios kalbos
Į ateitį „Nieko rimto“ vadovas žvelgia pozityviai, nors elektroninės knygos ir kelia nerimą. „Vaikiškos popierinės knygos bus arba tos, kurios išnyks pirmiausia, arba gyvuos ilgiausiai“, – du, visiškai priešingus scenarijus piešė leidyklos vadovas, rodydamas į čia pat mugėje tėvų išmaniuosius telefonus maigančius penkiamečius.
„Nieko rimto“ kol kas apie elektronines knygas negalvoja. Rimčiausiai šalyje į naująsias technologijas žiūri didžiausia Lietuvos leidykla „Alma littera“. Bet ir pastarieji pripažįsta, kad naujosios technologijos mažoje šalyje atsipirks negreit. Pavieniai elektroniniai leidiniai – tik bandymas neatsilikti nuo pasaulinių tendencijų.
Tikėtis, kad elektroninės knygos smarkiai atpigins skaitymo malonumą, nereikėtų, mat kone pusę leidinio kainos sudaro knygyno antkainis. Mažesnės leidyklos išleido vos vieną kitą elektroninę knygą. „Baltų lankų“ krepšelyje – šešios bene populiariausio lietuvių autoriaus Sigito Parulskio elektroninės knygos. Bet leidėjai neslepia – jų pardavė vos kelis vienetus. „Net kalbėti apie kažkokią elektroninių knygų rinką Lietuvoje per anksti“, – patikino A. Surgutanovas.
