R. Borisovas anksčiau savo akvarelėse vaizduodavo Vilniaus ir Klaipėdos
senamiesčius, kai jų dar nebuvo palietę restauratoriai. Šiame vernisaže
jis eksponuoja vos kelis lietuviškos tematikos darbus, sukurtus pagal
senus piešinius ir eskizus.
O kituose atsiveria svetur matyti ir
užfiksuoti kraštovaizdžiai, senosios architektūros paminklai.
Dailininką bene labiausiai vilioja legendomis apgaubtos Škotijos,
Airijos, Prancūzijos, Vokietijos pilys. Keliuose darbuose pavaizduota
Rytprūsių praeitis - didingų Karaliaučiaus ir Elblongo katedrų, kitų
garsių architektūros paminklų liekanos. Dailininkas nuliejęs daugybę
akvarelių, kuriose meniškai įprasmintos šio kadaise klestėjusio krašto
pilys, bažnyčios, fortai, dabar virtę egzotiškais griuvėsiais.
Vilniuje gimęs ir ten ilgai gyvenęs R. Borisovas prieš keletą metų
persikėlė į pajūrį. Dabar jis save vadina klaipėdiečiu, kuriam vasarą
maloniau būti vandenų apsuptoje Kuršių nerijoje. Dailininko aistra -
buriavimas. Įgijęs kapitono diplomą jis burlaiviais išraižė Baltiją ir
kitas jūras, netgi dalyvavo istorinėje Lietuvos vardo paminėjimo
1000-mečiui skirtoje jachtos „Ambersail“ odisėjoje aplink pasaulį.
„Dabar su sūnumi dažniau važinėju automobiliu po Didžiąją Britaniją,
piešiu jūrą žvelgdamas į ją nuo kranto - nesitikėjau, kad nuo aukštų
skardžių gali atsiverti tokie nuostabūs kraštovaizdžiai“, - kalbėjo
R. Borisovas, akvarelėse užfiksavęs ir bangų lyg skiedras mėtomas
jachtas, atšiaurias Norvegijos jūros pakrantes, nuošalias salas.
Pasikeitusios istorinės vietovės R.Borisovo nedomina. Vilniaus
senamiesčio kvartalai dailininkui buvo įdomesni, kai Rūdninkų gatvės
grindinys dar nebuvo užklotas asfaltu ir plytelėmis, kiemuose stūksojo
malkų rietuvės, žmonės vandens į kibirus prisileisdavo iš metalinių
čiaupų. Klaipėdos senamiestis jam dabar irgi primena dekoracijas.
Parodos autorius prisipažįsta esąs realistas - savo darbuose rodo tai,
ką mato: „Manau, kad akvarelės turi atspindėti nepadailintą tikrovę,
perteikti realybę tokią, kokia ji yra. Kitas reikalais, kaip menininkas
mato vieną ar kitą statinį, kraštovaizdį, kokius rakursus pasirenka“.
R. Borisovas kuria ir kitokius darbus - pernai vasarą Kaliningrade,
šalia raudonplytės viduramžių katedros, išrikiuoti iš bronzos lieti
pastatai - miniatiūrinės, bet tikslios kažkada šį miestą puošusių, bet
per Antrąjį pasaulinį karą sunaikintų senosios architektūros šedevrų
kopijos. Klaipėdietis originaliai kompozicijai pašventė ištisus metus.
Dabar prie šio darbo traukia fotografuotis jaunavedžių poros, sukinėjasi
turistai, tarp kurių yra nemažai kažkada iš Rytprūsių sprukusių vokiečių
bei jų palikuonių. Ne vienas garbaus amžiaus turistas, žvelgdamas į
bronzinių pastatų kupolus, bažnyčių bokštus, nubraukia ašarą prisiminęs
senąjį Kenigsbergą, kai jis dar nebuvo nusiaubtas karo audrų.
„Problemų nebuvo - pavyko autentiškai atkurti ne tik karalių rūmus,
katedrą, bet ir senosios biržos, universiteto, dramos teatro,
fachverkinių uosto sandėlių fasadus“, - pasakojo Kaliningrado
archyvuose beveik visų senųjų pastatų brėžinius atradęs R. Borisovas.
„Panašaus likimo sulaukė ir Klaipėda - subombarduotas senamiestis virto
griuvėsiais. „Jei negalime atstatyti, rekonstruoti gražiausių pastatų,
tai bent parodykime žmonėms, kaip jie kažkada atrodė“, - naujus
sumanymus brandina dailininkas.
