Tarp repeticijų pakalbinau 65 metų režisierių.
– Ką žinojote apie lietuvių teatrą prieš atvažiuodamas į Lietuvą?
– Baltijos šalys mane visada žavėjo. Man teko nemažai dirbti Estijos teatruose. Nors Lietuvoje režisuoju pirmą kartą, jūsų šalies teatrą puikiai pažįstu.
Prieš keliasdešimt metų Lietuvoje buvau dažnas svečias. Rusų dramos teatre tada dirbo Romanas Viktiukas, ir aš važiuodavau į repeticijas, žiūrėdavau spektaklius. Net buvo kilusi mintis atsikraustyti į Vilnių ir dirbti kartu su juo.
Aš gerai žinojau visą Jaunimo teatro repertuarą. Lankiausi Dalios Tamulevičiūtės, Eimunto Nekrošiaus spektakliuose. „Kvadratas”, „Meilė ir mirtis Veronoje”, „Pirosmani, Pirosmani...” – visi šie spektakliai ilgam išliko mano atmintyje.
– Tuomet kodėl jus teko ilgai įkalbinėti imtis "Juoko akademijos” Jaunimo teatre?
– Iš tikrųjų teatro vadovas Algirdas Latėnas mane kvietė režisuoti šią pjesę jau seniai. Savo teatre Samaroje spektaklį „Juoko akademija” pastačiau prieš beveik 10 metų su savo mylimais aktoriais ir pažadėjau sau, kad jo nestatysiu niekur kitur, kol rodysiu Samaroje.
Iš viso esu sukūręs daugiau kaip šimtą spektaklių. Bet neįmanoma sukurti šimto genialių darbų. Mano kūrybinėje biografijoje yra dešimt kūrinių, pelniusių man vardą. „Juoko akademija” – vienas jų.
Deja, vienas aktorių praėjusiais metais mirė, ir mes spektaklio neberodome. Tad A. Latėnui vėl užsiminus apie galimybę jį pastatyti Vilniuje aš sutikau su viena sąlyga: jeigu suras man tinkamus aktorius.
– Ar K. Smoriginas ir S. Ivanovas pateisino jūsų lūkesčius?
– Žinoma. Jie saviti, originalūs, nenuspėjami, o svarbiausia – iš karto pajuto žanrą. Šioje pjesėje labai lengva nusiristi iki komizmo, o galima vaidinti labai rimtai.
Kai dėstau savo studentams, kartoju, kad mes, rusai, nemokame vaidinti komedijų, visada maivomės. Komedijas moka vaidinti tik gruzinai, žydai ir italai.
– Kuo ypatinga K.Mitani „Juoko akademija”?
– Manau, tai viena geriausių XX a. komedijų. Tai subtilus kūrinys. Prieš penkiolika metų ją parašė jaunas, tada net 40 metų neturėjęs autorius. Jis vaizduoja 1940 metų Japoniją. Anuomečiai jos procesai buvo labai panašūs į tai, kas vyko kitose šalyse – socialistinėje Vokietijoje ar tuometėje Sovietų Sąjungoje. Diktatūros įsigalėjimas ir cenzūra smaugė visą visuomenę. Ideologija buvo aukščiau visko.
Pjesėje susiduria du skirtingi žmonės – kultūros atstovas ir cenzorius. Cenzorius priverstas taisyti dramaturgo darbą, ideologiškai paveikti jo meną, pakreipti į kitą pusę. Jis, sakykime, ne kultūros žmogus – valstybės tarnautojas, kuris niekada neina į teatrą. Tai pareigūnas, žinantis tik savo funkciją. Jo susidūrimas su kitokiu žmogumi, permainos, kurios galiausiai jame įvyksta, man yra labai įdomios.
Po pirmojo repeticijų etapo, dar lapkričio mėnesį, važiuodamas traukiniu atgal į Sankt Peterburgą atsidūriau vienoje kupė su aktoriumi Vladu Bagdonu. Aš jį gerai prisimenu iš spektaklių, kuriuos matydavau Jaunimo teatre. Sužinojęs, kad statau būtent tame teatre spektaklį, jis sakė, kad nuoširdžiai pavydi.
Gyvenimas režisieriaus nelepino
V. Gvozdkovas nuo 1995 m. vadovauja Samaros akademiniam dramos teatrui. Jis yra Uzbekijos ir Rusijos nusipelnęs meno veikėjas.
1969 m. menininkas įgijo aktoriaus profesiją Saratovo teatro mokykloje, o 1979 m. baigė režisūros studijas Leningrado teatro ir kino institute. Jo kurso vadovas buvo legendinis režisierius G. Tovstonogovas.
V. Gvozdkovas niekada nedirbo paprastu režisieriumi, visada tik vadovavo teatrams – Rostove prie Dono, Taškente, Sankt Peterburge. Jis yra sukūręs per 150 spektaklių Rusijoje ir Europoje.
„Visada pavydėjau V. Gvozdkovui drąsos. Mačiau jį kuriantį Estijoje, Rusijoje, Uzbekijoje – visur jis buvo ištikimas sau, – teigia žinomas Estijos režisierius A. Šapiro. – Jis yra žmogus, greitai ir ryžtingai priimantis sprendimus. Nepasakyčiau, kad gyvenimas jį lepino: kur tik nėra dirbęs. Pagaliau Samaroje sukūrė teatrą. Šio teatro salė visada pilna. Žmogus realiai jaučia dirvą, ant kurios stovi ir kur režisuoja.”
