Filharmonijoje šeštadienį greta kitų lietuvių autorių kūrinių šia proga nuskambės ir naujas 53 metų V. Augustino opusas – „Malda už Tėvynę” dviem sopranams, dviem chorams ir simfoniniam orkestrui. Tai Nacionalinės premijos laureato sugrįžimas prie beveik jo pamiršto žanro.
– Tautinių iškilmių proga tikimasi šventiškos, pakilios muzikos. Kodėl sukūrėte maldą? – paklausiau V.Augustino.
– Kūrinio idėją man pasufleravo mūsų chorinės muzikos klasikai, parašę giesmių tokiu pavadinimu. Vartydamas jų kūrinių gaidas supratau, kad man taip pat jis tinka – pridėsiu tik naują maldos turinį.
Į savo kūrinį įliejau ir šventiškumo, ir pakilumo – tai kontrastinga, dinamiška muzika. Jos tekstai labai įvairūs – ėmiau juos iš psalmių, iš šv. Augustino „Išpažinimų”, lietuvių poezijos. Panaudojau ir amerikiečių „Maldos už tėvynę” eiles.
Visus tekstus vienija tikėjimas, kad prašyti pagalbos yra teisinga. O pagalba aktuali visais laikais. Kodėl ir šiandien nepalinkėti mūsų valstybės vyrams, prezidentei drąsos, išminties, įkvepiančios vizijos?
Jei klausytojai pajus užuominą į šias dienas, puiku. Tarkime, man pačiam vienas tylus kūrinio epizodas po didžiosios kulminacijos, kuriame sopranai dainuoja psalmės eilutes apie ištikimybę tėvynei, siejasi su parlamentarų priesaika.
Tai išties rimtas dalykas. Svarstau, ar neįdavus solistėms į rankas Lietuvos Konstitucijos, kad ta asociacija išryškėtų.
Žodžio „malda” nesureikšminu – jo net nerašiau ant orkestrantų partijų, kad nebūtų per daug valkiojamas.
– Ar sunku rašyti proginę muziką?
– Ji kelia specifinių reikalavimų, nes yra klausoma žmonių, kurie nėra nuolatiniai koncertų lankytojai. Taigi tai ne tas atvejis, kai gali pateikti sudėtingą kūrinį, į kurį reikėtų gilintis. Toks tik sugadintų visiems nuotaiką.
Norėjau, kad mano „Malda” būtų suvokiama iš karto, todėl stengiausi ją rašyti paprasta, atpažįstama muzikos kalba, kuri nespraustų žmonių į jiems svetimą pasaulį. Manau, šis kūrinys turi savotišką populiarios muzikos atspalvį. Tai proginės muzikos reikalavimas.
Aš nelaikau to kompromisu, nes man visada buvo svarbus ryšys su publika – nesu linkęs jos kankinti.
Tiesa, šįkart teko pasikankinti man pačiam. Labai seniai – tik baigdamas kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – buvau rašęs didelės apimties kūrinį simfoniniam orkestrui ir chorui. Todėl teko ilgai sėdėti prie kiekvieno takto – kildavo daug abejonių. Kartais atrodydavo, kad šis darbas viršija mano jėgas, tačiau nenusivyliau savimi: pirmasis kūrinio įspūdis buvo toks, kokio ir tikėjausi.
– Kaip atrodo Nepriklausomybės metais sukurta lietuvių proginė muzika? Ar yra ką atlikti per šventes?
– Patrauklios, koncertiškos muzikos trūko ir trūksta, nors atlikėjai mielai ją skleistų, jos reikia kolektyvų užsienio gastrolėms. Manau, nemažai kompozitorių labiau rūpi užsiimti saviraiška negu užmegzti ryšį su publika. Įžvelgčiau mūsų kompozicijos mokykloje pakrikimą po didžiųjų kompozicijos meistrų Juliaus Juzeliūno ir Eduardo Balsio mirties: kompozitorių ir atlikėjų interesai tolsta.
Pripažįstu, kad reikia ir eksperimentinių dalykų, kurie galbūt atvers naujų horizontų ateityje. Bet reikia ir klausomos muzikos. Aš pats priklausau rateliui, kuris stengiasi tokią kurti. Apskritai nelikus draudimų atsirado daugiau muzikos religiniais tekstais, bet įžvelgti kūryboje muzikinės kalbos pokyčių būtų sunku. Tuo įsitikinau ir sudarinėdamas chorinės muzikos antologiją, apimančią 1980–2008 metus.
– Ar Vasario 16-ąją visada būnate scenoje?
– Nebūtinai. Pavyzdžiui, pernai koncerto neturėjau, užtat surengiau sau ekskursiją po tautos šauklių Vinco Kudirkos ir Jono Basanavičiaus gimtines. Kelionė buvo labai įdomi. Gailiuosi, kad šiemet negalėsiu jos pakartoti.
