J.Dos Passosas (1896–1970) – kartu su Ernestu Hemingway'umi ir F. Scottu Fitzgeraldu laikomas vienu svarbiausių „prarastosios kartos“ autorių. „Manhatano stotis“ lyginama su Jameso Joyce’o „Ulisu“.
Nuo 2001-ųjų Metų vertėjo krėslas teikiamas už praėjusiais metais išleistą geriausią grožinės literatūros ir meninės
eseistikos knygos vertimą į lietuvių kalbą. Premijos laureatais anksčiau yra tapę vertėjai Almis Grybauskas, Laimantas Jonušys, Diana Bučiūtė, Antanas Gailius, Leonas Petravičius, Aida Krilavičienė, Linas Rybelis, Danguolė Žalytė, Eglė
Išganaitytė, Danutė Sirijos Giraitė, Rasa Drazdauskienė, Rūta Jonynaitė.
* * *
lrytas.lt korespondentės Jurgitos Noreikienės pokalbis su vertėju P. Gasiuliu.
Salingerio ir Hemingway vertėjas nuo vaikų slėpdavosi vonioje
Skaitėte J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“? O E. Hemingway'aus „Kam skambina varpai“? Su šiomis legendinėmis knygomis išaugo ne viena jaunimo karta.
Bet ar žinote, koks žmogus suteikė jums galimybę susipažinti su šiais šedevrais jūsų gimtąja kalba? Ko gero, neprisimenate. Vertėjas visada lieka autoriaus šešėlyje – jo pavardės nepamatysime viršelyje, tik rasime įrašytą mažomis raidelėmis viename iš priešlapių.
„Esu kaip kurmis, man patinka būti nematomam“, - prisipažįsta Povilas Gasiulis, išvertęs į lietuvių kalbą ne tik minėtus, bet ir daugybę kitų neeilinių kūrinių. Tarp šio vertėjo verstų autorių – ir Kurtas Vonnegutas, Jamesas Joyce'as, Edwardas Morganas Forsteris, Johnas Dos Passosas.
Naujausia P. Gasiulio išversta knyga – 2012 m. leidykloje „Baltos lankos“ pasirodžiusi J. Dos Passoso „Manhatano stotis“. Šiuo metu P. Gasiulis yra įnikęs į naują vertimą – tačiau koks tai šedevras, su leidykla pasirašyta sutartis vertėjui kol kas neleidžia atskleisti.
Vertėjo amatą P. Gasiulis pirmą kartą išbandė būdamas studentas – nemetė šio užsiėmimo ir tapęs pensininku. Tačiau pripažintas vertėjas sako, kad vertimai jo gyvenime visada būdavo tik papildomas užsiėmimas, hobis. Pagrindinis biržiečio užsiėmimas ir pragyvenimo šaltinis iki pensijos buvo anglų kalbos mokytojo darbas.
„Vertimai būdavo mano atostogos, savaitgaliai, naktys“, - sako vertėjas. Be anglų kalbos, P. Gasiulis dar sakosi mokantis rusų kalbą, skaitantis lenkiškai, suprantantis latviškai.
„Bet kai reikia pasidomėti, kaip ta knyga išversta kitomis kalbomis - kiek man reikia, susigaudau ir ispanų ar dar kitose kalbose“, - sako jis.
- Ar visada lyginate savo vertimus su vertimais į kitas kalbas?
- Ne visada. Kartais užtenka pažiūrėti kelis puslapius ir matai, kad nėra prasmės lyginti. Matai kokybę. Pastaruoju metu man nuolat būna – paskaitai ir matai: aš padarysiu geriau. Būna išversta arba per daug laisvai, arba per daug pažodiškai.
- Ar galite pasakyti, geras ar blogas vertimas, net nepasižiūrėjęs į originalą?
- Negalėčiau. Nebent vertimas tikrai labai prastas.
- Ar pats išsirenkate, ką versti?
- Anais laikais siūlydavo leidykla. Sovietmečiu dirbau su vienintele leidykla „Vaga“, ji ir siūlydavo. Tiesa, vieną kūrinį ir man pavyko įsiūlyti – K. Vonneguto „Skerdykla Nr.5“. Tai retas atvejis. O dabar, pavyzdžiui, J. Dos Passoso „Manhatano stotis“, jau pasiūliau aš pats. To, kas man neįdomu, neverčiu.
- Kiek laiko jums užtrunka išversti knygą?
- Tai priklauso nuo apimties ir nuo sudėtingumo. Vidutinei knygai reikia maždaug metų.
- Kiek išverčiate per vieną dieną? Ar būna taip, kad prie vieno sakinio prasėdite dvi dienas, o po to per dieną išverčiate 10 puslapių?
- Tos knygos, kurią dabar verčiu, originalo puslapiai nedideli – išverčiu maždaug 3 puslapius per dieną. Bet tai yra juodraštis. Po to dar reikia antra tiek dirbti šlifuojant, tikslinant ir taip toliau.
- Kurią knygą versti buvo sunkiausia?
- Visos jos sunkios. Atrodytų, K. Vonneguto kalba lyg ir lengva, paprasta, bet kai pradedi gilintis – net ir labai paprastas sakinukas tampa problema.
- Jums labiau patinka versti sunkesnius tekstus, jausti intrigą?
- Tekstas turi man patikti, sutapti autoriaus ir mano bangos. Jeigu dabar man ir siūlo, aš jau renkuosi autorių. Jeigu matau, kad jis man netinkamas – atsisakau. Lengvų meilės istorijų versti nesiimčiau. Mano autoriai yra rimti.
- Prieš imdamasis naujo autoriaus teksto, stengiatės susipažinti su jo biografija, sužinoti, kokiomis aplinkybėmis jis rašė tą kūrinį, įsijausti?
- Verčiant reikia visokių žinių – ir istorinių dalykų, ir geografijos. Užkliūvi apie kokius laivus ir turi domėtis visais tais terminais. O rašytojo pažiūros – antraeilis dalykas. Svarbiausia, ar knyga yra meniška, ar ne.
-Ar yra tekę pačiam „išrasti“ kokių nors žodžių, neradus atitikmens?
- Kartais reikia sugalvoti ką nors tokio. Pavyzdžiui, „žaibasvaidis“ (šautuvas). Verčiant K. Vonnegutą, reikėjo žodžio (būtent vieno žodžio), reiškiančio „snausti tarnybos metu“. Pavartojau labai mažai kam bežinomą savo tarmės žodį „barakatinuoti“ (pusiausnūda sau po nosim murmėti).
-Verčiate kompiuteryje ar senuoju būdu, ant popieriaus?
- Kompiuteriu. Kompiuteryje gali čia pat taisyti. Kai rašydavau ranka, būdavo problema – kas parašyta mano, man atrodydavo gražu. O kai atspausdindavo mašininkė, žiūrėdavau į tekstą kaip į šiek tiek svetimą. Tada pamatydavau, kad ten nėra viskas taip gerai. Vėliau pats pradėjau spausdinti mašinėle. Tuomet žiūri į tekstą kaip į svetimesnį ir vertini kritiškiau.
- Kokios yra vertėjo parankinės knygos? Ar daug apkrautas jūsų stalas, neskaičiuojant knygos, kuri verčiama?
- Žodynai. Senas rusiškas dviejų tomų „Didysis anglų – rusų kalbų žodynas“. Jis senas, bet vis dėlto geras. Jame būna užfiksuota reikšmių, kokių nerasi išsamiuose angliškuose internetiniuose žodynuose. Turiu ir amerikiečių slengo žodyną. Bet slengo žodynų ieškau ir internete. Dar guli Tarptautinių žodžių žodynas, Lietuvių kalbos žodynas ir Sisteminis lietuvių kalbos žodynas. Pastarąjį nuolat pasivartau – labai geras daiktas. Turiu ir daugiau įvairių žodynų – frazeologijos ir taip toliau, bet jie jau sustatyti toliau lentynoje.
- Kokie neatitikimai tarp anglų ir lietuvių kalbų pridaro daugiausiai rūpesčių?
- Problemos yra dvi. Būna, kad aš nesuprantu angliško sakinio, nors žodžiai atrodo žinomi. Bet vis dėlto prasmė būna kažkokia miglota. Ir niekas nepadeda. Kita problema būna – kai viskas aišku, suprantu ir tiesioginę, ir paslėptą prasmę, bet nežinau, kaip tą išreikšti lietuviškai.
- Ką tada darote? Išnašą rašote su paaiškinimu?
- Ne, suku galvą, kol randu išeitį. Štai „Manhatano stotyje“ pasitaikė maždaug toks sakinys: „Mes negalėsim išleisti ankstyvosios rytinio laikraščio laidos (bulldog edition), ačiūdie (thankgod)“. Bėda ta, kad originale vietoj „bulldog“ – „bullgod“, o vietoj „thankgod“ – „thankdog“. Įtardamas (abejonė visada lieka), kad čia, kadangi kalbama apie spaustuvę, specialiai įveltos korektūros klaidos, išverčiau: „Negalėsim išleist rydienos numirio“ (beje, toliau minima „ryjanti linotipo burna“). Aišku, žodžių žaismo nebeliko, bet tokie nuostoliai neišvengiami.
- Tikriausiai tokie momentai, kai pavyksta rasti išeitį, labiausiai ir džiugina jūsų darbe?
- Džiaugiuosi tada, kai pavyksta puslapyje išversti vieną sakinį taip, kad aš lieku patenkintas ir manau, kad kiti gal taip neišverstų. Kartais pavyksta taip išversti pastraipą. Bet nėra taip buvę, kad likčiau patenkintas visu puslapiu, o juo labiau knyga. Jeigu visas 16 mano išverstų knygų sutrauktume ir padarytume rinktinę iš sakinių ir frazių, kuriais aš galiu didžiuotis, susidarytų gal kokie 16 puslapių.
- Jums vertimas yra kūryba?
- Žinoma, tai kūryba. Jeigu būtų techninis procesas, tai verstų „Google“ vertėjai, bet jiems tai nepavyksta. Tai nėra automatiškas vertimas. Reikia įsijausti į stilių.
- Nebūna liūdna, kad vertėjas visuomet lieka antrame plane, jo pavardės nėra ant viršelio, nors versdamas jis laiko galbūt sugaišo daugiau, nei autorius parašydamas?
- Tikrai ne. Aš esu kaip kurmis, man labai patinka būti nepastebimam. Pasidžiaugiu vienu ar kitu sakiniu pats sau, ir man to pakanka. Jeigu kas nors kokioje recenzijoje pamini, aš net pasijuntu nesmagiai. Atrodo, lyg būtų apie kažkokį kitą žmogų parašyta.
- Gyvenate nedideliame mieste. Ar pavyktų susikaupti, gyvenant didmiestyje?
- Nežinau, aš Vilniuje tiktai studijų metais gyvenau. Bet turbūt tas šurmulys man netiktų. Galėčiau ir vienkiemyje labai patogiai gyventi.
- Kai dirbate, užsidarote ir reikalaujate, kad niekas netrukdytų, ar galite nesunkiai atsiplėšti nuo darbo ir po to vėl prie jo grįžti?
- Gana lengvai. Jeigu kas nors sutrukdo, tai nieko baisaus. O šiaip tai yra ausų kamštukai. Šiuo metu gyvename dviese su žmona. O kai augo vaikai, būdavo visaip. Tekdavo ir vonioje užsidaryti. Pasiklodavau lentas, ir visi žodynai sutilpdavo. Taip verčiau J. Joyce'o „Menininko jaunų dienų portretą“.
