D.Jankausko apokaliptinės parodos „Sekmadienis“, praėjusį penktadienį atidarytos Vilniaus šiuolaikinio meno centre (ŠMC), iš tiesų reikėjo pastaraisiais metais gerokai apsnūdusiam ŠMC.
Gal ji primins, kad senamiesčio centre įsikūrusioje vizualiojo meno šventovėje galima rasti peno ir akims. Mat vis dažniau čia užsukama padiskutuoti skaitykloje ar prisiglausti prie mylimojo naujos kino salės minkštasuolyje.
Tiesa, žinant lietuviškus kultūros finansavimo ypatumus, reikėtų tik stebėtis, kad Lietuvoje dar likę skulptorių, įstengiančių sukurti ką nors didesnio už įvairiausių „popsinių“ konkursų prizus. Juk per 20 nepriklausomybės metų surengta vos keletas įdomesnių skulptūrų projektų, kurių darbai pasibaigus renginiui nebūtų išmontuoti ir sukrauti autorių namų pakampėse.
Dažniausiai tai privatūs projektai. Pramoniniame Kauno rajone „Skulptūrų zoną“ įrengė bendra Lietuvos ir Vokietijos įmonė, šalia Vilniaus Europos parką įkūrė menininkas Gintaras Karosas.
Valstybės finansuotos tik Neries krantinės skulptūros ir objektai po sostinės tiltais. Net ir sulaukę nepelnytų patyčių jie iki šiol lieka vienintele kultūringa atrakcija, viliojančia miestiečius ir sostinės svečius į paupį.
Todėl nenuostabu, kad dauguma vidurinės kartos skulptorių, nepanorusių gimtinės miestuose ir miesteliuose kurti kunigaikščių skulptūrų, savo plastika labai panašių į sovietmečio vadukus, pasuko į reklamą, teatrą, kino industriją.
44 metų D. Jankausko darbų buvo galima pamatyti ir sostinės baruose, ir Oskaro Koršunovo spektakliuose, ir 2011 metų Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatyme. Tačiau jis niekuomet nebuvo pasitraukęs ir iš šiuolaikinio meno scenos. Tai liudija jo sukurta instaliacija „Sekmadienis“, primenanti tas slogias ir pilkas dienas, kai kiekvienas mažmožis kelia susierzinimą. Ją geriausia apžiūrinėti dieną, kai nėra teatrališkumo efektą sukeliančio apšvietimo.
„Lieka tik skulptūrinė instaliacija. Skulptoriaus grafitis“, – juokėsi menininkas.
Tačiau parodos pavadinimas – ne pokštas, o veikianti nuoroda. Pasak autoriaus, nors instaliacijoje nėra jokių ženklų – nei katalikybės, nei islamo ar kurios kitos religijos, bet visuma – sakrali, orientuota į dangų.
Ir tai ne poza ar pasityčiojimas iš šventų dalykų, nors D.Jankausko darbai visada kupini sveikos žemaitiškos ironijos. Nesupratusiam, ką simbolizuoja salės lubas praplėšusios milžiniškos beždžionės rankos, skulptorius paaiškina: „Taigi stogą rauna.“
Ant kojų pagaliau atsistojęs garsusis D.Jankausko „Tonis Soprano“ parodoje žvelgia į kampą kaip pats paprasčiausias žmogelis. Juk jau įprasta, kad kelis tūkstančius meno projektui gavę menininkai su pasimėgavimu apdrabstomi purvais, išvadinami veltėdžiais ir mafiozais.
Pažliugusioje baloje nykstanti bažnyčia ir susigūžusiomis beždžionėmis virtę garsiojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka“ herojai taip pat skatina skaityti šią instaliaciją kaip aktualų komentarą Lietuvos kultūros ir visuomenės gyvenimo tema.
