Savo mintimis apie būsimą premjerą, kūrybą ir gyvenimą sutiko pasidalyti aktorė, dailininkė, rašytoja, televizijos filmų, spektaklių scenarijų autorė ir režisierė, televizijos serialų scenarijų bendraautorė K. Gudonytė.
Turėdama tiek daug darbų ir įsipareigojimų, ji niekada nepamiršta, kad svarbiausia yra žmonės. Menininkei dažnai būna keistas dabartinio pasaulio suvokimas – prezervatyvų pasaulis, baldų pasaulis – kai visai prarandamas skonis, tikrosios vertybės.
„Man žvaigždės yra dangaus šviesuliai“, – kiek ironiškai apie dabartines šou žvaigždutes kalbėjo pašnekovė. Tad neatsitiktinai būsimame spektaklyje atsiranda Elvio Presley figūra kaip priešprieša šiuolaikinei žvaigždžių kalimo mašinai. Rokenrolo karalius vaizduojamas kaip tyros, paprastos, neišskaičiuotos meilės simbolis. „Love is love“, – kartoja personažas.
Spektaklyje, kaip klasikinėje italų komedijoje, pasakojamos trys meilės istorijos. Aktoriams, kuriantiems jaunųjų įsimylėjėlių vaidmenis, labiausiai patiko Indrės ir Igno draugystės metinių scena. Ta proga jaunuoliai viduryje kambario pasistatė palapinę ir įsivaizdavo, kad jie prie ežero. Taip autorė norėjo parodyti, kad „nesvarbu, kur tu esi – Romoje ar dar kur nors, svarbiausia, kad šalia yra žmogus – tai didžiausia vertybė“.
Nesugebėjimo atsirinkti to, kas svarbiausia nūdienos vertybių sumaištyje, idėją K. Gudonytė perteikė per vieno pagrindinių personažų Igno pasaulėjautą.
„Ignas nori viską pasiekti be didelių pastangų. Jaunuoliai kartais mąsto: štai pasirodysiu per televizorių, tapsiu „žvaigžde“, tada jau bus ir pinigų, ir įvertinimas. Daug dirbti ir nereikia. Taip, noras geriau gyventi yra sveikintinas, tai skatina pažangą, bet kaip tai daryti? Mums pumpuoja, kad viską galime gauti labai greitai, o iš esmės tai yra vidinė degradacija“, – kalbėjo menininkė.
Spektaklyje visa tai siekiama parodyti tarsi žaidimą, lengvai, po humoro ir grotesko šydu.
Spektaklyje bus nemažai mistikos, ryšio su tuo, ko nematome, tik jaučiame, bet ne visada drįstame pripažinti.
Pagrindinė herojė Indrė jaučia itin artimą ryšį su savo močiute, kuri jai prieš mirtį pažada: „Aš niekada tavęs nepaliksiu.“ Indrė visada jautė, kad jos senelė turinti antgamtinių savybių, bet iki galo niekas taip ir nebuvo atskleista, kol vieną vakarą Indrė su savo mylimuoju Ignu pamato senelę pomirtiniame gyvenime besilinksminančią su savo numylėtiniu E. Presley.
Ignas tą akimirką pašiurpsta, o Indrė išlieka rami, nei paneigia, nei patvirtina to, ką matė. Pasak scenarijaus autorės, „mergina nenori išgąsdinti savo išrinktojo, nes suvokia, kad ne kiekvienam lemta tai suprasti; tikrame pasaulyje žmonės irgi dažnai bijo to, kas peržengia realybės ribas“.
Tikra vertybė, tikra realybė ir tikra po mirties – šių trijų dimensijų lauke žiūrovas bus skatinamas susimąstyti, kas yra tikra.
„Nesinori visko išaiškinti, norisi, kad žiūrovas pats pradėtų galvoti, kad būtų dar tam tikros smegenų veiklos po spektaklio. Jeigu mes ko nors nesuprantame, dar nereiškia, kad to nėra. Tačiau nesinori visko ir apsunkinti. Norėjau dalykus, kurie verti dėmesio, parodyti paprasčiau ir žaismingai, komiškai, tarsi pasijuokti iš saves“, – kalbėjo K. Gudonytė.
Taip spektaklyje atsiranda komiškas ilgaamžio fotografo personažas, kuris tarsi laikas nemirtingas, fiksavo tiek Indrės, tiek jos močiutės, motinos, prosenelės prisiminimus.
K. Gudonytė, nestokojanti fantazijos kūrėja, sukūrusi ne vieną pjesę, pasakojo: „Jau buvau pamiršusi šią pjesę – parašiau ją prieš 12 metų. Ir štai vieną dieną Titas (spektaklio režisierius) prisiminė ir paklausė, ar aš nieko prieš, jei jis pastatys šią pjesę. Mes su juo labai geri draugai nuo studijų laikų. Kai aš ką nors naujo parašydavau, jis būdavo ta auka, kuri išklausydavo.“
Didelių pjesės pakeitimų nėra, nes menininkai kartu tariasi, kaip turėtų atrodyti bendras rezultatas.
Autorė jau yra padovanojusi režisieriui seną naro kostiumą, į kurį įsikūnys močiutės vėlė ir gąsdins savo anūkės mylimąjį Igną.
Spektaklyje žiūrovai išvys medijos meno ir teatro sintezę – į ekraną bus perkelti sapnai ir prisiminimai, išnyks riba tarp realybės ir siurrealybės. Kūrėjai nori parodyti, kad viskas – jausmai, sapnai, buitis, praeitis, dabartis veikia kartu, viename laike, skirtingose erdvėse, tačiau yra susipynę ir susiję.
T. Varnas kalbina autorę vaidinti Indrės močiutę, tačiau sprendimas dar nėra priimtas. „Buvau repeticijose, bet vis dar mąstau, ar man to reikia. Jei paimi pjesę, prie kurios nesilietei, bandai įgyvendinti tai, ką režisierius siūlo. Kai pati rašei, viską puikiai žinai, pradeda nervinti, jei kitas ką nors ne į tą pusę pasiūlo“, – kalbėdama šypsojosi K. Gudonytė.
Spektaklis „Aš niekada tavęs nepamiršiu“ skirtas tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems. K. Gudonytė savo kūryboje ypač daug dėmesio skiria paauglių tematikai, nes jaučiasi jiems artima.
„Suaugusieji prisitaiko ir moka gyventi, o tai, kas išmokta, nėra neįdomu. Paaugliai dar ieško, protestuoja, yra labai natūralūs“, – išskirtinį dėmesį paaugliams pabrėžė rašytoja.
Daugybė sukrečiančių įvykių, kai draugės nužudė savo bendraklasę, kai ne vienas mokyklinio amžiaus jaunuolis sava valia nusprendė išeiti anapilin, skaudina menininkę bei priverčia susimąstyti: „Koks vienišas turi būti žmogus gyvendamas su šeima, savo artimiausiais ir mylimiausiais žmonėmis, kad pasiryžtų tokiam žingsniui? Šveist į šalį blizgučius ir matyti žmogų!“ – savo mintis reiškia menininkė.
„Atsisukti į žmones, esančius šalia“, – tai pagrindinis K. Gudonytės būsimo spektaklio ir visos kūrybos leitmotyvas.
