K. Mitani – dar negirdėtas vardas lietuvių teatre, tačiau Japonijos gyventojai jį išgirdę pritariamai linkčioja galvas. Net maži vaikai atpažįsta jo nuotrauką Tokijo teatrų spektaklių afišose. Vieni jį žino kaip šmaikščių pjesių autorių, aktorių, kiti dievina jo režisuotus filmus. Žurnalistai veržiasi pabendrauti su žaviu humoro jausmo nestokojančiu darboholiku.
„Darbas yra visas mano gyvenimas, – sako K. Mitani. – Be pjesių ir scenarijų rašymo, be teatro ir kino režisūros, neturiu hobių ar interesų. Man nieko kito ir nereikia.“
K. Mitani pirmąją pjesę parašė būdamas vos dešimties. Jo komedijos populiarios visame pasaulyje. Jis prisipažįsta, kad rašydamas, panašiai kaip jo mėgstamiausias dramaturgas Antonas Čechovas, visuomet įsivaizduoja konkrečius aktorius, kurie vaidins spektaklyje, taip pat publiką, kuri žiūrės.
„Aš nerašau ateinančioms kartoms. Rašau dabartinei publikai. Komedija – nepaprastai sudėtingas, įvairialypis žanras, reikalaujantis iš rašytojo išskirtinio pastabumo, – sako japonų komedijos karaliumi tituluojamas K. Mitani. – Jeigu nueisite į zoologijos sodą, visada juoksitės iš beždžionių, mažiau iš meškų. Niekada nesijuoksite iš vėžlio ar gyvatės. Mes juokiamės tik iš tų, kurie panašūs į mus pačius.“
Dviejų veikėjų pjesė „Juoko akademija“ – vienas populiariausių K. Mitani kūrinių, parašytas 1996 m. Pjesė buvo ne kartą statyta Rusijos, Japonijos ir Didžiosios Britanijos teatruose. 2004 m. pagal ją sukurtas filmas sulaukė nepaprasto populiarumo Azijos kino festivaliuose.
Lietuviai dar nėra pamiršę, ką reiškia prieš kelis dešimtmečius galioję griežti sovietinės cenzūros reikalavimai. Absurdiški apribojimai priversdavo meno kūrėjus taisyti, keisti ir kitaip darkyti savo darbus, kol šie atitikdavo įsivaizduojamo idealo normas. Viena itokių istorijų, tiesa, nutikusi Japonijoje, ir pasakojama „Juoko akademijoje“.
Veiksmas vyksta Tokijo policijos visuomenės saugumo cenzūros skyriaus kabinete 1940 m. Čia apsilanko jaunas dramaturgas Hadzimis Cubakis, iškviestas pasiaiškinti dėl savo sukurtos pjesės, parodijuojančios Williamo Shakespeare'o „Romeo ir Džuljetą“. Iki premjeros likusi savaitė, tačiau leidimas viešai atlikti kūrinį dar nėra gautas. Jaunąjį dramaturgą priima naujai paskirtas, humoro jausmo stokojantis cenzorius, linkęs uždaryti visus teatrus bei uždrausti spektaklius. Cubakiui tenka nelengva užduotis – per septynias dienas surasti kompromisą, perrašyti pjesę ir įtikinti cenzorių leisti statyti pjesę.
Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria aktoriai Kostas Smoriginas ir Sergejus Ivanovas. Abu scenos menininkai dirba Jaunimo teatre, kartu vaidino viename paskutinių režisierės Dalios Tamulevičiūtės spektaklių „Ožka, arba Kas ta Silvija“. K. Smoriginas, šiais metais švęsiantis savo 60 metų jubiliejų, teatro scenoje su įvairiais režisieriais dirba daugiau nei 30 metų. Toli gražu ne kiekvieną pasiūlymą vaidinti priimančiam aktoriui tai vienas didžiausių vaidmenų teatre pastaraisiais metais.
S. Ivanovas – ryškus jaunosios kartos aktorius, prieš kelis metus apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.
„Klaidinga manyti, kad ši unikali pjesė yra apie cenzūrą. Jos pagrindinė tema yra kūryba ir kūrybiškumo išlaisvinimas", - sakė Jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas, pakvietęs režisierių iš Rusijos Viačeslavą Gvozdkovą sukurti spektaklį.
V. Gvozdkovas ilgus metus dirbo vienu festivalio „Baltiskij dom“ rengėjų ir komisijos narių. Nuolatos keliaujantis režisierius beveik dvidešimt metų kuria spektaklius skirtinguose pasaulio teatruose, bet šiuo metu vadovauja Samaros teatrui. 2009 m. jis buvo nominuotas „Auksinės kaukės“ apdovanojimui už geriausią režisūrinį darbą.
