Parodos pavadinimas išreiškia prieštaringumus, kurie neišvengiamai lydi kiekvieną grįžimą – namo – iš kelionės. Dvilypumai ir prieštaros būdingos ir pačioms sąvokoms namai, namų, tėvynė. Nors jos ir išreiškia priklausymą vietai, tai nėra paprastos sąvokos.
Sunkiausia sugrįžti iš dangiškų tropinių atostogų, ypač į šiaurinių šalių žiemą ir ypač žmonėms, kurie laisvę keliauti įgijo tik per pastaruosius 20 metų, o ekonomines sąlygas iš tiesų pamatyti pasaulį – tik pastarąjį dešimtmetį. Šia prasme paroda susijusi su tikrąja sąvokos nostalgija reikšme, kylančia iš graikiškų žodžių nostos (grįžimas namo) ir algos (skausmas). Vokiečių kalboje išsaugotas šio žodžių junginio jautrumas, nes nostalgija verčiama kaip Heimweh – namų liga. Šioje parodoje yra ir užuominų į Odisėjo mitą bei sūnaus paklydėlio parabolę.
Parodos menininkių A. Jermolajevos ir A. Vaupšienės kūrinius sieja keliavimo, neatsiejamo nuo grįžimo, tema. Be to, ir A. Jermolajevos, ir A. Vaupšienės šeimų istorijas sieja tremties į Sibirą patirtys, kurios persmelkė menininkių gyvenimo kasdienybę ir tapo jų kūrinių temomis – parodoje „Lyg ir grįžimas namo“ rodomas A. Jermolajevos darbas „Be pavadinimo (Gulagas)“ (2012), kuriame ji fiksuoja savo kelionę į šeimos tremties vietas.
A. Jermolajevai, daugybę metų gyvenančiai Austrijoje, kelionė į Rusiją, iš kurios ji yra kilusi, tapo jos kūrybos metanaratyvu – ji ieško tiek sovietmečio sąstingio, tiek pokyčių ženklų, įgyvendindama tai, ką kuratorius ir kritikas Viktoras Misiano daugelio pokomunistinių šalių menininkų kūryboje įvardija kaip „produktyvią nostalgiją“.
Savo kritinį žvilgsnį A. Jermolajeva kreipia ir į Austrijos pusę – kūrinyje „Kalnai šaukia“ (2009), kuriame ji pozuoja nuoga pro langą matomų Alpių fone, menininkė išreiškia mintį, jog bet kuri nacionalinė reprezentacija pasiduoda mitams ir klišėms.
A. Vaupšienė, grįžtanti į kūrybą po dešimties metų, per kuriuos jis dirbo profesionalia fotografe ir operatore, kaupia vaizdus iš savo kelionių po visą pasaulį. Parodoje ji panaudoja juos tokiu būdu, kad iš populiariuosius tarptautinio turizmo vaizdus primenančių kadrų dingsta žavesys ir romantika.
Pastarąjį dešimtmetį lietuviai keliavo vis toliau, o gyvenimo būdo rubrikos laikraščiuose bei populiarieji žurnalai kurstė aistrą aplankyti vis egzotiškesnes vietas. A. Vaupšienės darbuose jaučiama, kad globalinės kelionės gali supažindinti keliautoją, kaip dažnai nutinka Josepho Conrado romanų veikėjams, su globaliniais pavojais ir/ar nusivylimais. Tai byloja ir grėsmingas tropinio paplūdimio dangus parodą pristatančioje fotografijoje.
Šiame vaizde iš Kubos „įrašytas“ ir problemiškas šios šalies santykis su komunizmu bei pažanga - regimas persisotinusio XXI a. Lietuvos keliautojo žvilgsniu, kitaip nei būtų stebėję sovietinės Lietuvos keliautojai XX a. pabaigoje.
Sujauktos paklodės ir purvinas baseinas triptike „Be pavadinimo“ (2013) ženklina menininkės išgyventą cunamį, kuris nuniokojo Tailandą 2004 m. gruodį, po kurio nusileidimas Vilniuje – grįžimas namo – turėjo prilygti stebuklui.
