Antradienį ir trečiadienį į Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną sostinėje sugrįš E. Nekrošiaus „Dieviškosios komedijos” personažai – Dantė ir jo mylimoji Beatričė, kuriuos vaidina Rolandas Kazlas ir Ieva Triškauskaitė. Perėję pragarą ir skaistyklą, jie žengs į rojų.
Pirmieji lietuviškąją Dante’s Alighieri „Rojaus” interpretaciją pamatė Italijos žiūrovai. Tai įvyko praėjusių metų rugsėjį Vičencos miesto „Olimpico” teatre.
E.Nekrošius – šio teatro klasikos spektaklių ciklo meno vadovas. Jo sudarytą šešių spektaklių programą ir pradėjo „Rojus” – trečioji Dante’s „Dieviškosios komedijos” dalis. E. Nekrošiaus „Rojaus” interpretacija scenoje trunka pusantros valandos.
Italų teatro kritikai po „Rojaus” premjeros rašė, kad E. Nekrošiui pavyko ne tik sukurti užburiantį reginį, bet ir įkinkyti „Olimpico” teatro aurą. Vilniaus scenoje Lietuvos žiūrovai pamatys naują „Rojaus” versiją.
Laisvė tikram įkvėpimui
Kritikui N. Arrigoni atrodė, kad „Rojuje” E. Nekrošius tarsi išsilaisvino nuo apčiuopiamo pirmųjų dviejų dalių pasakojimo ir trečiąjį „Dieviškosios komedijos” skyrių pavaizdavo apimtas polėkio.
„Jis skriejo kartu su savo aktoriais, kurie į sceną įžengė tarsi žemiškieji angelai, siekiantys tobulumo, kurį gali suteikti tik meilė, tokia stipri kaip jausmas, siejantis Dantę ir Beatričę.
Kad pasiektum rojų, turi būti lengvas, atsisakęs visko, kas žemiška. Iššūkis nepaprastas – tai puikiai žinojo Dante, davęs visišką laisvę plunksnai, kad baltame popieriaus lape išklotų istoriją, neišreiškiamą žodžiais, Dievo viziją ir, svarbiausia, meilės pilnatvę.
Žinojo tai ir režisierius. Medinis stalas, virvės, tarsi jungiančios sceną ir amfiteatrą, bylojo apie elementarumą, primityvumą, kasdienybę, buvimą čia ir dabar. Rojaus scenoje, nutviekstoje šviesų, visa tai virto simboliais, tiksliau – ženklais, perteikiančiais nepaaiškinamą meilės prasmę. Kaip ir visuose E. Nekrošiaus spektakliuose.
„Rojus yra”, – ištarė E. Nekrošiaus Beatričė, ir neįmanoma su ja nesutikti: rojus yra čia, žemėje, ir „Olimpico” teatre jis atsiskleidė visu poetišku savo grožiu”, – rašė N. Arrigoni.
„Rojus” prieinamas visiems
„Didžiojo maestro E. Nekrošiaus pastatytas Dante’s „Rojus” – itin žmogiškas, keliantis dievišką nerimą ir kartu verčiantis pašiurpti, – teigė teatro kritikė Francesca Motta. – Jei dar pridursime, kad vartai į amžinąją laimę veriasi gražiausiame pasaulio teatre – Andreos Palladio suprojektuotame „Olimpico” Vičencoje, turėsime viską, ko reikia dangiškajai kelionei.”
Kritikės nuomone, E. Nekrošiaus „Rojus” prieinamas visiems. Kad tuo patikėtum, turi jį pamatyti. Čia pakanka vien sielos ir atviros širdies.
Rodolfo di Gianmarco, „La Reppubblica” teatro apžvalgininkas, priminė, kad mokyklų programos „Rojų” dėl teologinio ir filosofinio turinio neretai aplenkia, tačiau to nepasakysi apie teatrą – šio kūrinio ėmėsi ne vienas režisierius. O štai E. Nekrošius jaunų aktorių kompanijai patikėjo užduotį „nuskraidinti publiką į Dante’s dangiškuosius skliautus, išreikšdamas tą skrydį puikiomis vaizdinėmis metaforomis”.
Surado sielos ramybę
Magda Poli, „Corriere della Sera” teatro apžvalgininkė, kruopščiai aprašė E. Nekrošiaus „Rojaus” vaizdą ir garsą, pabrėžė, kad lietuvių meistro premjera peržengė šokio ir pantomimos ribas, virto savotišku šokio teatru.
„Aktoriai groja, dainuoja, šoka, rečituoja įvairių dalių eiles ir kuria vaizdines metaforas, kurios kartais atrodo stiprios, o kartais pavargusios. Režisierius „išleido” į kelionę Dantę su Beatriče, lydimus 8 aktorių. Visi puikūs.
Muzika varijavo nuo XVII a. iki „Pink Floyd” ir vandens čiurlenimo, kostiumai buvo modernūs ir paprasti. Scenoje matėme pilkus kilimų ritinius, o fone – nuostabią dekoracijų perspektyvą. Virš mistiškos orkestro duobės iki pat balkonų lyg kokia laikinoji upė-gatvė driekėsi virvių tinklas, spėju, skirtas sukabinti gyvenimo ornamentus.
Suskambo melancholiška giesmė, ir į orkestro duobę atvyko muziejaus sargas, kad supakuotų kasdienius daiktus, kuriuos jam atidavė veikėjai. Prieš pakeldami akis aukštyn turėjome atsikratyti žemiškųjų dalykų? Šlamšto? Galbūt, nors tai atrodytų pernelyg paprasta.
Ką norėjo papasakoti E. Nekrošius per tas vargu ar pribloškiamas pusantros valandos? Galbūt siekė sugrąžinti paprastumą, amžinąją laimę, kuri nusišypso radusiems sielos ramybę? Graži toji scena, kur Dantė ir Beatričė apgraibomis, bet žvelgdami aukštyn ir nutvieksti vidinės šviesos brido per virvių bangas, tačiau kas tai – gyvenimo sunkumų ar vidinių ieškojimų jūra?
Hipotetiškai klausčiau, ar rojus egzistuoja tik šiems laimingiesiems? Žinoma. O gal derėtų baigti „Pink Floyd” eilutėmis: „Manai galįs atskirti rojų nuo pragaro? Žydrą dangų nuo skausmo? Šypseną nuo šydo?” Tai hipotezė spektaklio, į kurį gali tilpti visos įmanomos hipotezės ir jų priešingybės kartu sudėjus. Galbūt”, – svarstė M.Poli.
Kelionė į dangų – sunkus uždavinys
Vičencos teatro „Olimpico” klasikos spektaklių ciklo devizu E. Nekrošius pasirinko lotynišką frazę iš Vergilijaus „Eneidos”: „Hoc opus hic labor est” (lietuviškai – „Štai dalykas, štai kur sunkumas.”). Ši eilutė iškalta virš „Olimpico” teatro scenos.
Komentuodamas klasikos spektaklių ciklo programą lietuvių scenos meistras sakė, kad mato daug paralelių tarp šiuolaikinio ir klasikinio teatro, o Vergilijaus žodžiai gali būti suprantami kaip sunki kelionė iš žemės į dangų, nuo paprasto iki nepasiekiamo.
E. Nekrošiaus interpretuotas Dante’s „Rojus” – tarytum šio teiginio patvirtinimas. Režisierius šią poemos dalį apibūdina kaip sunkiausią, lyginant ją su pirmosiomis – „Pragaru” ir „Skaistykla”, kurios sudaro jo spektaklio „Dieviškoji komedija” turinį.
