Literatūrologas Regimantas Tamošaitis pabrėžė, kad „Šlapiame spalyje“ išskleidžiami skirtingi kultūriniai kontekstai, skirtingos socialinės erdvės yra tarsi gyvenimo kaleidoskopas, kuriame asmenybė bando pamatyti ir save.
„Ši knyga – išskirtinis rašymas. Tai jauno žmogaus įsirašymas į gyvenimą, savo patirčių reflektavimas kultūriniame kalbos lygmenyje, savo gyvenimo apmąstymas ir tos tikrovės, kurioje yra atsidūręs žmogus, įvardijimas“, – teigė literatūrologas.
R. Tamošaičio teigimu, M. Gailius yra atviras gyvenimui, ekstravertiškas, labai komunikabilus.
„Kaip menininkas Marijus turi gerą dovaną – sugeba įsijausti ne tik į jauno žmogaus saviraišką, bet ir kitokią psichologiją – kito amžiaus veikėjus, – sakė R. Tamošaitis. – Marijus ypač tiki jauno žmogaus gyvybine jėga – tai moralinis, šviesus, aiškus gyvenimo matymas. Todėl jo kūriniuose santykis su tikrove nepavirsta cinizmu, atsainumu, abejingumu.“
Viena svarbiausių knygos temų – personažų bandymas susikurti autentišką, asmenišką santykį su gyvenimu per kitą žmogų.
„Ne vienas kūrinys skirtas jaunų žmonių bendravimui, kur susiduria ir konfliktuoja du charakteriai – labai ryškūs patys sau, tokie ryškūs, kad dar negali pamatyti ir kitos žvaigždės šalia, priimti kito asmens artumo. Todėl atsiranda netikėtų konfliktų, nesusipratimų, kurie paliečia giliausius žmogaus prigimties dalykus, instinktus. Bet pozityvu tai, kad tie skaudūs dalykai netampa pretenzija, kerštu; ieškoma sprendimo, žmogus vis tiek eina į žmogų“, – teigė Vilniaus universiteto docentas literatūrologas R. Tamošaitis.
Literatūros tyrinėtojas Saulius Vasiliauskas apibendrino knygoje skleidžiamas temas: tai emigracija, sovietmečiu augusios ir nepriklausomybės kartų skirtumai, nykstanti provincija, tautiškumas, religija ir jos reikšmės visuomenėje nykimas.
„Emigracija knygoje suprantama nebūtinai kaip išvykimas į kitą šalį, bet ir kaip išvažiavimas iš provincijos į miestą. Emigracija čia dar vadinama evakuacija“, – kalbėjo S. Vasiliauskas.
Jo teigimu, naujoji karta, nors gyvenanti ir auganti nepriklausomoje Lietuvoje, knygoje „Šlapias spalis“ suprantama kaip pati turinti problemų ir žaizdų, ateinančių iš istorinės praeities arba kylančių ir modernybės iššūkių.
Rašytojas, Vilniaus mokytojų namų vadovas Juozas Žitkauskas nepasikuklino pradedančiojo autoriaus palyginti su pasauline literatūros pažiba.
„Kai perskaičiau „Šlapią spalį“, pagalvojau: na štai - į lietuvių literatūrą pagaliau ateina lietuviškas Haruki Murakami, tik dar stipresnis, koncentruotesnis, – sakė J. Žitkauskas. – Marijų galima siųsti į auditorijas, kurioms gerokai per šešiasdešimt – į tą nuolat niurzgančią vyresniųjų minią, sakančią, kad tarp jaunimo, taip pat ir jaunųjų literatų, nieko gero, kad neįmanoma suprasti, ką jie rašo, kad jiems nerūpi lietuviškumas.“
Galiausiai docentas R. Tamošaitis pripažino, kad „Šlapiame spalyje“ perskaitęs apie Paryžių šio miesto pradėjo nemėgti dar labiau.
„Net jei niekada nesu ten buvęs. Vien snobai susirinkę su rašytoju Valdu Papieviu. Bet knygoje ne vietos kaip Paryžius yra svarbūs, o žmogaus tapsmas tame įvairiame pasaulyje“, – pridūrė literatūrologas.
Knygoje Paryžius yra viena dažniausisiai vaizduojamų erdvių. Prancūzijos sostinė čia kontrastuoja su Palanga, kur veikėjai randa užuovėją, ramybę ir saugumą.
Novelių rinkinį "Šlapias spalis" jau galima įsigyti šalies knygynuose.
