Ši bendruomenė gyvena įsivaizduodama, kad laikosi tvirtų ir garbingų moralės principų.
Čia visi vieni kitus pažįsta kaip nuluptus ir bando išlaikyti tradicinę
sanklodą, kai moterys užsiima namų ruoša bei rūpinasi šeimyna, o vyrai
atsipalaiduoja maukdami alų ar medžiodami elnius. Bešėldami jie dar
nuogi sušoka į ežerą, kuriam netrukus lemta užšalti.
Tačiau idilišką įžangą ir gamtos grožį po kurio laiko subjauroja
tų pačių civilizuotų, racionaliai mąstančių piliečių isterija,
perauganti į masinę psichozę.
Įkvėpė psichiatro tyrimas
Režisierius Th. Vinterbergas, pasižymėjęs debiutiniu filmu „Šventė“, 1998 m. apdovanotu specialiu žiuri prizu Kanų kino
festivalyje, grįžta prie panašios tematikos bei išraiškos formos.
Naujame savo filme „Medžioklė“ jis stengiasi parodyti, kas slypi už
afišuojamos paradinės pusės, atskleisdamas tamsybių gaivalus, kuriuos
sukelia nerimas, baimė ir įtarumas.
Kaip režisierius pripažino gausiai dalijamuose interviu, jo filmo
atsiradimą įkvėpė psichiatro atnešta medžiaga, kurioje buvo surinkti
faktai apie suklastotos atminties sindromą ir išgalvotus prisiminimus.
Toliau formuluojama išvada, jog mintys ir idėjos gali paplisti kaip
virusas, užkrėsdamos žmonių protus. Ir tai, deja, pildosi kalbant ne
tik apie atradimus, bet ir apie destruktyvias emocijas.
Miestelis trokšta linčo
Realistinė „Medžioklės“ pasakojimo maniera pabrėžia situacijos
absurdiškumą. Visų gerbiamas, vaikų mylimas darželio auklėtojas Lukas
(Madsas Mikkelsenas) visuotinai pasmerkiamas po to, kai jo geriausio
draugo dukrelė penkerių metukų Klara (Annika Wedderkopp) nelabai
suprasdama, ko iš jos nori suaugusieji, linkteli galva ir išbėga žaisti.
Tas jos linktelėjimas išauga į didžiulę tragediją, nustelbiančią bet
kokį sveiko proto blyksnį.
Nieko neįtariantis Lukas apkaltinamas mergaitės tvirkinimu, šviesos
greičiu atleidžiamas iš darbo, buvę draugai nusisuka ir netgi teismo
išvada, kad vaikai greičiausiai fantazavo, jų neįtikina. Neįtikina net pati Klara, prisipažinusi mamai apie melagystę. Miestelis
pasirengęs linčo teismui ir jo gyventojai negali pripažinti klydę.
Seksistiniais „baubais“ įgąsdintai visuomenei reikia aukų, ir ta auka
filme tampa ne vaikas, o suaugęs vyras, kuris kaip tik stengiasi pradėti
gyvenimą iš naujo.
Aktorius M. Mikkelsenas už vaidmenį filme „Medžioklė“ laimėjo geriausio
aktoriaus apdovanojimą Kanų kino festivalyje.
Susiremia su minia
T. Vinterbergas nepalieka jokių dviprasmybių – nors ir aišku, kad Lukas
nekaltas, bet vis tiek esame priversti stebėti tą nelygią kovą tarp
minios, besivadovaujančios neapykanta ir individo, bandančio apginti
savo orumą ir tiesą.
Kaip ir judėjimo „Dogma '95“ laikais, kai buvo deklaruojami nauji kino
kūrimo būdai, T. Vinterbergas daugelį epizodų filmuoja nešiojama ir
rankoje laikoma kamera, naudoja natūralų apšvietimą, praktiškai apsieina
be muzikos ir, savaime suprantama, specialiųjų efektų.
Pagrindinis krūvis tenka aktoriams, visų pirma – M. Mikkelsenui. Jis
kuria tragiško šių dienų herojaus portretą, kuris apdovanotas ne tik
jausmų ir valios galia, bet ir vis rečiau kine beparodomu
inteligentiškumu.
Žiūrovų numylėtinis aktorius įkūnija vienišą, persekiojamą vyriškį, iš
pradžių net nelabai suvokiantį, kas darosi. Vieną smūgį seka kitas,
nesusipratimų daugėja, prieš Luką nukreipta agresija auga, - įsiutę
žmonės nepagaili net šuns, ištikimai tarnavusio savo šeimininkui.
Galiausiai viskas pasiekia tam tikrą psichozės ribą, o Luko mėginimai
ramiai ir mandagiai išsiaiškinti, atsitrenkia į kone prigimtinį žmonių
bukumą bei nepakantumą.
T. Vinterbergas tarytum plėtoja Luiso Bunuelio mintį, kad jeigu
Išganytojas vėl pasirodytų tarp žmonių, jis būtų dar kartą nukryžiuotas.
Šis pasaulis, kupinas neteisybių, todėl mąstančiam žmogui lieka tik
maištauti.
Kai Lukas, nuėjęs apsipirkti, sumušamas ir išmetamas į gatvę, jo
nuolankumas ir kantrybė išsenka. Pasitelkęs į pagalbą kumščius jis vėl
atsikovoja savo vietą bendruomenėje.
Pasirodo, tik šią „kalbą“ tesupranta savo mažyliais bei doru miestelio
vardu susirūpinę piliečiai.
Populiariausias Danijos aktorius
47 metų M.Mikkelsenas karjerą kine pradėjo sulaukęs 30, ir iškart
tapo vadinamas perspektyviausiu, seksualiausiu, o neilgai trukus, ir
populiariausiu Danijos aktoriumi. Jis filmuojasi gimtojoje šalyje ir
Holivude, balansuodamas tarp rimtų vaidmenų ir nuotykius mėgstančių „blogiečių“ superhituose.
Po pirmųjų bandymų trumpametražiuose filmuose M. Mikkelsenas gavo
pagrindinį vaidmenį A. T. Jenseno ir S. Bier dramoje „Atviros širdys“
(2002). Filmas pelnė prizus prestižiniuose festivaliuose, o aktorius
gavo Tristano vaidmenį Holivudo istoriniame nuotykių filme „Karalius
Artūras“ (2004), kur filmavosi su C. Owenu ir K. Knightley.
Dar po metų M. Mikkelsenas tėvynėje įkūnijo kunigą Ivaną A. T. Jenseno
komedijoje „Adomo obuoliai“ (2005). Ir vėl nusifilmavo JAV - šįkart sukūrė nusikaltėlio Šifro personažą veiksmo trileryje „Kazino Royale“. Po to sekė altruistiško savanorio vaidmuo danės S. Bier dramoje „Po vedybų“ (2006).
„Charizmatiškas, bet labai keistas“, - taip dažniausiai M. Mikkelseną apibūdina su juo dirbę režisieriai. Po aristokratiška jo laikysena slypi maištinga, nerami prigimtis ir stipri valia. „Jis mistiškas, - sakė aktorė A. Mouglalis, kartu su M. Mikkelsenu vaidinusi filme „Coco Chanel ir Igoris Stravinskis" (2009). - Niekada nežinai, ką slepia jo žvilgsnis“.
Dažnai teigiama, kad M. Mikkelseno vaidmenys neatitinka jo tipažo. Aktorių tai juokina ir erzina: „Nuo tos dienos, kai pasirodžiau kine, žurnalistai tik apie tai ir kalba. Mes, menininkai, apie tai negalvojame, kadangi mėgstame įvairovę.“
M. Mikkelsenas gyvena Kopenhagoje su žmona H. Jacobsen ir dviem vaikais. Nors dažnai dirba Holivude, į skandalus nesivelia ir savo sėkmę vertina santūriai. Pastaraisiais metais nusifilmavo „popkorniniame" Paulo W. S. Andersono nuotykių filme „Trys muškietininkai“ (2011), fantastiniame trileryje apie žmonių kovą su Dievais „Titanų susidūrimas“ (2010) bei romantinėje dramoje „Karališkasis romanas“ (2012).
