Naujausias A. Jankausko pastatymas šio teatro scenoje bus
spektaklis „Notrdamo legenda“. Šokio meistras pagal žinomą Victoro
Hugo dramą „Paryžiaus katedra“ pats parašė ir libretą - istoriją
apie didelę aistrą bei amžiną meilę, blogio ir gėrio kovą, rūpestį,
atsidavimą, puikybės ir dorovės akistatą.
Premjeros, kuri numatyta simbolinę meilės (Šv. Valentino) dieną
- vasario 14-ąją, išvakarėse choreografą A. Jankauską kalbino
naujienų agentūra ELTA.
- Kodėl būtent „Paryžiaus katedra“, juk istorijų apie didingą meilę, juolab apie meilę su gera pabaiga, yra nemažai, tai kodėl ne jos tapo jūsų naujojo spektaklio pagrindu?
- Sutikit, „Paryžiaus katedros“ meilės istorija nemari, kaip
graži muzika, kuri vis skamba ausyse. Ne, aš nesu buvęs toje
katedroje, tik per internetą su ja galėjau susipažinti, kad nors
mintimis geriau į aplinką įsijausčiau libretą rašydamas. Buvo,
beje, siūlomi trys būsimo spektaklio siužetiniai variantai,
pasirinkome tą, kurį dabar perkeliame į sceną.
„Paryžiaus katedra“ - didelė, stipri meilės istorija.
Spektaklyje bus ryški pagrindinės veikėjos Esmeraldos tragedija,
bet nebus tradicinių pamokymų apie meilę. Greičiau atvirkščiai -
spektaklyje atsiranda išskirtinė galimybė atidžiau patyrinėti šį
galingą ir paslaptingą jausmą, pažvelgti į savo paties vidų,
suvokti, kad nežabotos žmogaus ydos gali suteršti visa, kas gryna,
didinga, o šiuos procesus sustabdyti gali tik mirtis. Populiarią
meilės istoriją pasakodami šokiu ir plastika, norime žudančiai
neapykantai pastatyti priešpriešiais meilės jausmo metamorfozę ir
žmoniškumą.
Manau, mes visi šiek tiek savyje turime jos herojų - ir
Esmeraldos, ir Febo, ir Kvazimodo. Esmeralda - meilė. Ji atneša
mums laimę, deja, ji ir sunaikina. Febas tapatinamas su išdavyste.
Kvazimodas, neabejotinai, suvokė, kad jis niekada nebus su
Esmeralda, bet vis tiek norėjo būti šalia jos. Jei ne kaip
meilužis, tai kaip draugas. Frolo personažas galbūt dar primena,
jog visi turim kažką švento, bet jei nenaudinga, slepiam tai už
nugaros.
Beje, išskyriau dar vieną ryškų personažą - Mamą. Tai -
moteris, praradusi savo vaiką. Ji visą gyvenimą nekentė čigonų,
siekė juos naikinti. Kai pagaliau už plaukų nutvėrė vieną jų ir
atidavė pakarti, pasirodė, kad tai buvo jos vaikas. V. Hugo rašė ir
apie tą nelaimingą motiną, bet ne ji šios istorijos pagrindas.
- Šokio spektaklio pagrindu derėtų vadinti ne tik šokį, bet ir muziką, - kokia ji bus „Notrdamo legendose“?
- Kompozitorius Antanas Jasenka komponuoja muziką iš jau žinomų
autorių kūrinių bei savos kūrybos. Muzika - kompiuterinė, kartu
ji ir sintezė su kūriniais, kuriuos gyvai atliks orkestras bei
solistai. Greta originaliosios muzikos spektaklyje girdėsime ir
nemažai žinomų melodijų iš garsiojo Riccardo Cocciante miuziklo
„Paryžiaus katedra“, kurias atliks teatro solistai. Spektaklio
dirigentas - Jonas Janulevičius.
Scenografiją labai tiksliai, minimalistinėmis priemonėmis kuria
Artūras Šimonis, kostiumų ir grimo dailininkė yra Rūta Biliūnaitė,
vaizdo instaliacijų autorius - Vladas Šerstobojevas. Mūsų teatre
sumontuota nauja aparatūra jam padeda paryškinti tai, kas
choreografiška, dramatiška.
Spektaklyje kartu su Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto
trupės artistais šoks ir pripažinti Lietuvos baleto atlikėjai,
Kauno choreografijos mokyklos moksleiviai bei puikiai pasirodę
šokio spektaklyje „Dulkių spindesys“ teatro choro artistai.
- ...pastarieji irgi šoka?
- Greičiau jie savo buvimu padeda baleto artistams kurti
masines scenas. Be choristų būtų sunku išsiversti. Kauno muzikinio
teatro baleto trupė nėra didelė - vos kiek daugiau nei 20 žmonių, 8
iš jų - vyrai. Keturis paimi į solistus, tada nebelieka kam masėje
šokti. Baleto artistų vyrų, deja, daugeliui teatrų trūksta. Kauno
teatras - ne išimtis.
- O koks buvo jūsų kelias į profesionalųjį baletą, ar jis prasidėjo tada, kai dar mokyklos nelankėt ir draugų nuomonė neturėjo įtakos pasirinkimui (jūsų ar tėvų), na, kai berniukus tapti baleto šokėjais dar galima lengviau įkalbėti?
- Ne, viskas buvo truputį kitaip. Buvau gal 12 metų, kai
sužinojau, kad Taškente yra baleto mokykla. Atsirado ir kas pasakė,
kad aš tinku baletui. Nuėjom tuomet su tėvu pažiūrėti, kur ta
mokykla yra. O ji buvo dideliame senoviniame pastate. Pirmą kartą
jame apsilankius kažkokia aura mane pasigavo ir pasakiau: viskas -
lieku čia. Mokysiuos.
- Kur tos auros dabar pasidėjo, beje, ar jūsų sūnus baletu irgi žavisi?
- Ne, jis dar nesimoko baleto, gal kada nors vėliau pamėgins.
Nors mano žmona irgi dirba teatre, (ačiū Dievui, ne baleto artiste,
bet administracijoje), mūsų sūnus kol kas nerodo noro ateityje
tapti artistu.
Aš, beje, dėstau vaikams baletą. Yra Kaune baleto mokykla. Joje
- šimtai mergaičių ir tik 10 berniukų. Ūgtelėję berniukai jau
ateina dirbti į mūsų teatrą, žinoma, iš pradžių - statistais.
- Minėjot, į Lietuvą grįžęs jai atgavus nepriklausomybę. Tai iš karto ir pradėjot Klaipėdos muzikiniame teatre šokti ar kitus darbus dirbote?
- Norėjau šokti, bet ne taip paprasta buvo pradėti. Kartais net
kildavo visokių niūrių minčių, kad scenos jau nebematysiu. Sunkiai
mums sekėsi namo grįžus. Ai, net nesinori prisiminti, kaip gimtinė
Lietuva savo tremtinius priėmė.
Mano seneliai buvo bajorai, valdė nemažą ūkį. Tėvas norėjo
Lietuvon grįžęs ūkininkauti, bet jo žemėse ūkininkavo kiti. Dvejus
metus gyvenom fermoje, bet ne mūsų ji buvo, mums investicinių čekių
pasiūlė už turtą.
Aš Lietuvą pasiekiau iš Ukrainos, kur tarnavau armijoje tais
lemtingų lūžių metais. Paskui gyvenimas kitaip pasisuko - įstojau į
Klaipėdos universitetą, baigiau choreografijos mokslus, vėliau ir
magistro diplomą gavau.
Pradėjau dirbti Klaipėdos teatre. Jame keturis veikalus
pastačiau. Galima sakyti, kad mokausi ir toliau - Vaganovos
akademijoje, Sankt Peterburge, rengiu disertaciją „Rusų baleto
mokykla Lietuvoje“. Tikiuosi, per ketvertą metų ją pabaigti ir
apsiginti.
Džiaugiuosi, kad dabar dirbu Kaune, kur praėjusio amžiaus
trečiojo dešimtmečio pradžioje kūrėsi baletas, kur Valstybės teatre
1925-aisiais buvo pastatytas pirmasis spektaklis „Kopelija“. Tiesa,
paskui iš Kauno baleto trupė išsikėlė į Vilnių ir ten stiprėjo.
- Grįžkim dar prie jūsų būsimos premjeros, ar galima sakyti, kad „Notrdamo legendoje“ klasikinio baleto nebus daug?
- Galima. Nenoriu apsiriboti viena kuria nors stilistika.
Personažas, dramaturginė medžiaga diktuoja judesių stilistinį
piešinį, ribos tarp šokio stilistikų dažnai išsitrina. Ir nors
spektaklis - žinoma meilės istorija, teatro scenoje ji atgimsta
naujai. Šokis, sakoma, yra sielos kalba. Štai, Kvazimodas:
sulaužytas, deformuotas kūnas, o pradeda šokti, - išsitiesia,
išdidus tampa. Manau, turi būti ne vien muzika ir judesys -
žiūrovas gali ir savo fantaziją panaudoti, atspėti, pajausti. O
mano bei kitų kūrėjų pareiga - parodyti jam kelią, ką reikia
apmąstyti. Suvokimas nėra tiesmukas. Paties aktoriaus gilesnis
jausmas, tikiu, neliks žiūrovo nesuprastas. Ir ne stiliaus ar žanro
grynumas čia svarbiausia.
- Ką žiūrovai scenoje matys, kas kuria jūsų spektaklyje pagrindinius vaidmenis?
- Pirmiausia, gerbdamas savojo teatro kolegas, noriu pasakyti,
kad kvietėme artistų ir iš sostinės, iš Nacionalinio operos ir
baleto teatro. Tai - Greta Gilytė - labai profesionali, talentinga
balerina. Tai ir Genadijus Žukovskis - nepaprastai gabus ir
emociškai, ir psichologiškai, labai profesionalus solistas, kylanti
žvaigždė. Tikėkimės, kad sveikata leis mūsų spektaklyje dalyvauti
ir Nerijui Juškai.
Kaip ir G. Gilytė, pagrindinį - Esmeraldos - vaidmenį dar kuria
ir Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Justina Vitkutė.
Pasak jos, „Notrdamo legenda“ - tikras džiazas, kur yra daug kūno
laisvės reikalaujančių judesių, naujas choreografinis stilius,
atveriantis ypač didelių galimybių kūrybai ir improvizacijai.
Vilniečių dalyvavimas šitame spektaklyje yra didelis iššūkis
mūsų teatro trupei. Mūsų baleto artistai stengiasi dar pasimokyti,
tobulėti, kelti savo meistriškumą, kiekvienas daug dirba ir
savarankiškai. Tad rezultatai turėtų būti geri, meilės istorija
suskambės.
- Bet kad finalas tos istorijos labai graudus, tai gal Valentino dieną parodyta premjera nenuteiks žiūrovų meilės džiugesiui?
- Iš tikrųjų, finalas - graudus, o ką padarysi. Tie visi
susipynimai, meilės trikampiai, keturkampiai, manytume, aktualūs
buvo tada ir dabar, visą laiką. Laikai keičiasi, bet meilė
lieka ta pati. Tai ir yra svarbiausia.
