Tada tylus rūpestis iš jaunų aktorių veidų pereina į rankų pirštų galiukus – nuleidžiama širma, keliais skubiais judesiais pramankštinami delnai ir pradedama šešėlių teatro repeticija, pasakojanti tėvų skyrybas išgyvenančio berniuko Mykolo istoriją. Šėšėlių teatro aktoriai – tik rankos, tad čia lemiamas kiekvienas milimetrinis piršto kryptelėjimas.
Režisieriaus Vytauto V. Landsbergio veidu šmėkšteli ir paties kūrėjo skyrybų praeitis – 50-metis menininkas šeimą sukūrė tik iš antrojo bandymo. „Šis spektaklis – tikrai ne vien vaikams“, – tarsteli poetas.
Atleisti ir suprasti
Apysaka „Berniukas ir žuvėdros“, pagal kurią ir statomas gruzinų šešėlių teatro įkvėptas spektaklis, rašyta ir vaikams, ir tėvams. „Vadinu tai atleidimo knyga“, – pasakoja V. V. Landsbergis. Joje – suaugusiųjų drama dešimtmečio Mykolo akimis.
Po skyrybų berniukas lieka su motina, bet nuolat ilgisi tėvo, su kuriuo negali matytis, nes to nenori mama. Už nesugebėjimą atleisti Mykolo motina tarsi nubaudžiama sunkia liga. Nepajėgdamas išspręsti suaugusiųjų problemų, dešimtmetis atsitraukia ir pasineria į gamtą, paguodą rasdamas pajūryje, kur alegoriškai kalbasi su žuvėdromis.
Psichologai sako, kad toks kūrinys turi ir terapinę naudą: tėvus moko buvusiems sutuoktiniams atleisti ir palaikyti bent draugiškus santykius dėl vaikų, o pastariesiems – suprasti, kad gyvenimas kartais klostosi ne taip, kaip norėtųsi.
Pamirštame kalbėtis
Menininkas neslepia, kad nuo skyrybų su pirmąją žmona Giedre, su kuria susilaukė sūnaus Gabrieliaus, praėjo daug metų, bet juos tebesieja draugiški ir šilti santykiai. Taip pačiai Giedrė bendrauja ir su antrąja menininko žmona Ramune, su kuria režisierius „užgyveno“ dar keturis vaikus.
Kūrėjas sako, kad vaikų ir suaugusiųjų pasaulio atskirti nereikia. Svarbiausia – iš mažųjų mokytis ir nebijoti sau pripažinti, kad vos kelių metų pyplys už tave gali būti daug išmintingesnis. „Tai yra natūrali evoliucija, juk jei ateinančios kartos nebūtų už mus protingesnės, geresnės, ristumėmės tik atgal“, – dėsto menininkas.
Anot rašytojo, teatras - visų pirma - galėtų būti vieta visiems susitikti, aptarti matytą spektaklį. „Šiais laikais su vaikais kalbamės vis mažiau, tik paklausiam, ar pavalgę ir ar paruošė pamokas“, – sakė V. V. Landsbergis.
Su gruzinais – ypatingas ryšys
Šešėlių teatro subtilybių jaunuosius aktorius moko 72-ejų Gruzijos šešėlių teatro guru, režisierius Gela Kandelaki. Penkiems jauniems aktoriams, prisidengusiems ansamblio „Degam“ vardu, išbandymu tapo ir bendravimas su gruzinais, ir pati šešėlių teatro technika.
Pantomimos specializacijos paskutinio kurso studentai „Berniuko ir žuvėdros“ pastatyme derins tradicinę aktorystę su gruzinų šešėlių teatru. „Priekyje širmos vyks realus berniuko ir šeimos gyvenimas, o žuvėdras simbolizuojantys rankų šešėliai už uždangos atspindės vaiko vidinius išgyvenimus, pokalbius su paukščiais“, – sumanymą aiškino jaunutė aktorė Indrė.
Vytautas V. Landsbergis šypsodamasis sako, kad artimas lietuvių ir gruzinų ryšys sunkiai paaiškinamas. „Dar Sovietų Sąjungos laikais lietuviai buvo labiausiai pašėlę Vakaruose, o gruzinai – Rytuose“, – kalbėjo publicistas. Kelis kartus Gruzijoje besilankiusi trupė pasakojo su vietiniais susidraugavusi ir tikisi, kad jau pastatytą spektaklį turės galimybę parodyti ir Gruzijoje.
