I. Barotis - ne vien tiktai kūrėjas, bet ir pirmosios Klaipėdos
senamiestyje atidarytos privačios meno galerijos šeimininkas. Pakvietęs
į ją svečius keramikas neslėpė, jog savo naujausius darbus kūrė įkvėptas
pernykštės kelionės į Tadžikiją įspūdžių. Gimtinėje jis susitiko su
artimaisiais, kolegomis, kurių nematė daugelį metų.
Didesnę dalį savo gyvenimo praleidęs Lietuvoje I. Barotis pamatė, kad
tadžikės moterys tebesiuvinėja adatomis tautinius drabužius, staltieses,
kilimus, kuriuo namuose kabina ant sienų. Tokia margaspalvių rankdarbių
siuvinėjimo technika čia vadinama „suzani“. Ji paplitusi visose kažkada
galingai ir karingai Persijos imperijai priklausiusiose Rytų šalyse.
„Šios kelionės atspindžiai - mano naujausiuose darbuose. Ryškių spalvų
rytietiškus ornamentus išgavau ne adatomis, o rankomis minkydamas molį.
Po to darbus dar reikėjo išdegti - kiek spalvų, tiek kartų reikėjo juos
dėti į krosnį. Tadžikams tokia tarsi siūlais nuausta keramikos faktūra
neįprasta, kai kurie lietuviai irgi stebėjosi - mano kūryboje jie
kartais įžvelgia europietiško meno įtakos“, - kalbėjo I. Barotis.
Parodoje eksponuojamos ir abstrahuotos, nutolusios nuo realybės,
monumentalias skulptūras primenančios figūrinės kompozicijos. Metęs
iššūkį profesionaliems skulptoriams I. Barotis sukūrė savo gero bičiulio
klaipėdiečio tapytojo Ryčio Martinionio biustą. Šalia jo tupi mėlynas
zuikis - dažnas fantasmagoriškų R. Martinionio paveikslų personažas.
Pasveikinęs autorių Klaipėdos meras džiazo virtuozas Vytautas
Grubliauskas džiaugėsi, kad I. Barotis kelis dešimtmečius galerijoje
aktyviai propaguoja lietuvių menininkų kūrybą ir dar atranda laiko bei
jėgų savai kūrybai. Apdovanotam gėlėmis I. Baročiui parodos lankytojai
suteikė garbingą Rytų šalių kultūros ambasadoriaus Lietuvoje titulą.
Padėkojęs visiems už šiltus žodžius iš derlingo Ferganos slėnio kilęs
I. Barotis neliko skolingas: rytiečių papročiu pagrindiniam galerijos
mecenatui verslininkui Sigitui Paulauskui ir kitiems rėmėjams jis įteikė
dovanų - vaisių, daržovių, bitėmis ir skuzdėlėmis aplipusių žiedlapių.
Tiesa, naudoti jų negalima. Tai - meno kūriniai, degti iš molio.
I. Barotis mokėsi keramikos Dušambės meno institute, o 1979 m. atvyko
studijuoti į Vilniaus valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės
akademija). Apsigyvenęs Klaipėdoje menininkas nuo 1985 m. dalyvauja
parodose - jo darbai eksponuoti Tadžikijoje, Turkmėnijoje, Latvijoje,
Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje.
Menotyrininkė Kristina Jokūbavičienė atkreipė dėmesį, kad I. Baročio
kūrybos braižas formavosi lietuvių keramikai svarbiu laikotarpiu, kai
ryškėjo naujos konceptualios kryptys, buvo ieškoma netradicinių
keraminės medžiagos apdorojimo formų, atsigręžta į senųjų civilizacijų,
tolimųjų kraštų istoriją, įvairių dailės etapų formas ir technologijas.
„I. Baroti atsinešta rytietiškos keramikos tradicija buvo labai aktuali
ir produktyviai plėtojama - įvaldę molio, šamoto, akmens masę kūrėjai
atskleidžia daugiaprasmius įvaizdžius, idėjas, žmogaus egzistencijos
prasmę. Smagu, kad šis talentingas menininkas nestovi vietoje, toliau
tęsia novatoriškas paieškas“, - pažymėjo K. Jokūbavičienė.˙
