Daugumai klausytojų tai bus pirmoji pažintis su klavišų liūte praminta menininke, mat Lietuvoje ji yra skambinusi tik vieną kartą dar gūdžiu sovietmečiu. Šios menininkės tarptautinė karjera prasidėjo 8-ajame dešimtmetyje, jai palikus Rusiją. J. Leonskaja buvo viena pirmųjų talentingų muzikių, emigravusių iš Sovietų Sąjungos į Vakarus.
J. Leonskaja papasakojo „Lietuvos rytui“ apie savo permainingą gyvenimą.
– Ar prisimenate savo koncertą Vilniuje? – paklausiau menininkės.
– Netgi labai gerai prisimenu, nes jis buvo išskirtinis: tąsyk pirmą ir paskutinį kartą gyvenime grojau klavesinu. Programoje dalyvavo smuikininkai Gidonas Kremeris, Tatjana Grindenko, Sauliaus Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras. Atlikome Johanno Sebastiano Bacho 5-ąjį Brandenburgo koncertą.
Po to mano ryšiai su Vilniumi nutrūko. Tad artėjantis pasirodymas, galima sakyti, bus mano, kaip pianistės, debiutas Lietuvoje.
– Ar gerai pažįstate koncerto partnerius?
– Jau esu grojusi su T. Sochijevu ir Tulūzos orkestru. Tai labai subtilūs muzikantai. T. Sochijevas gerai žino, ką daro scenoje – moka įsiklausyti ir į save, ir į orkestrą, ir į solistą. Jis žavi išraiškingomis rankomis ir puikia dirigavimo mokykla.
Kapitolijaus orkestras nuolat griežia operos spektakliuose, tad yra įpratęs įdėmiai sekti solistus. Su juo muzikuoti išties patogu.
Apskritai visi prancūzų orkestrai yra labai gyvi, nes jų artistai – laisvos dvasios žmonės. Juos sieja muzikavimo džiaugsmas. To negalėčiau pasakyti apie daugelį kitų pasaulio orkestrų.
– Esate gavusi ne vieną apdovanojimą už romantikų muzikos interpretavimą. Tai jūsų stichija?
– Aš atlieku labai įvairias programas, nes man įdomu pajusti skirtingų kompozitorių braižą, stilių, kalbėseną.
Tarkime, R. Schumanno Koncertas atrodo apgaulingai paprastas. Perteikti jo visumą – tai atskleisti jo energetinį spalvingumą. Grojantys šį koncertą žino, kaip tai nelengva.
Romantinis repertuaras – fortepijono muzikos viršūnė, nes būtent romantizmo epochoje šis instrumentas įgijo savo šiuolaikišką pavidalą, tapo neįtikėtinai madingas. Vien tik Vienoje veikė 150 fortepijono fabrikų.
Kita vertus, įdomu fortepijonu pagroti ir J. S. Bachą, Ludwigą van Beethoveną ar Wolfgangą Amadeų Mozartą ir suvokti, ką jie turėjo galvoje rašydami savo kūrinius. Kvėpuojant Vienos oru tai pasiekti lengviau negu gyvenant Rusijoje.
– Būdama rusų fortepijono mokyklos atstovė jūs skambinate kitaip negu jūsų tautiečiai?
– Manau, kad kitaip. Juk daug metų nuo ryto iki vakaro kalbu vokiškai. O kalba keičia mąstymą, turi įtakos bendravimo kultūrai ir akiračiui.
Kultūra, kurios apsuptyje gyveni, negali neveikti. Mano atveju tai akivaizdu – juk atvykau į Austriją iš visiškai kitokio pasaulio.
– Rusiją palikote dėl karjeros?
– Nemėgstu šio žodžio. Tačiau jei negali daryti to, ko norisi, ieškai būdų, kaip išsilaisvinti.
Mano gyvenimas galiausiai susiklostė labai laimingai. Iki šiol intensyviai koncertuoju. Neseniai grojau Paryžiuje Antrąjį Johanneso Brahmso Fortepijono koncertą su maestro Kurtu Masuru. Jis jau 85-erių, yra labai ligotas, bet bendravimas su juo buvo sukrečiamai įdomus ir jaudinamas.
Iš Paryžiaus keliavau groti į Ženevą ir Lisaboną, o dabar manęs laukia koncertas su orkestru Šveicarijos festivalyje ir rečitalis Sankt Peterburgo filharmonijoje. Po to nuo Varšuvos pradėsime turnė su Tulūzos orkestru. Nuolat groju ir Maskvoje – mano vidinis ryšys su Rusija niekada nebuvo nutrūkęs. Manau, šiandien beveik nėra skirtumo, kur gyventi, net jei nesi interneto vergas. Interneto tiesiog negaliu pakęsti. Suprantu, kad tai praktiška ir patogu, bet ne daugiau nei informacijos šaltinis. Kultūros negalima pakeisti informacija.
Savo epochos šviesulys
J. Leonskaja gimė 1945 m. rusų šeimoje Tbilisyje. Būdama 11 metų ji jau koncertavo su simfoniniu orkestru, nuo 13-os rengė solinius koncertus.
Studijuodama Maskvos konservatorijoje pianistė tapo G. Enescu, M. Long-J. Thibaud ir Karalienės Elžbietos konkursų Bukarešte, Paryžiuje ir Briuselyje laureate.
1978-aisiais J. Leonskaja emigravo į Austriją. Po metų sensacingu pasirodymu Zalcburgo festivalyje prasidėjo įspūdinga menininkės tarptautinė karjera.
Didelę įtaką muzikei padarė legendinis pianistas S. Richteris, su kuriuo ji bendravo iki pat menininko mirties 1997 m. Abu artistai yra parengę, atlikę ir įrašę duetų programų.
Pianistė koncertavo su visais garsiausiais pasaulio orkestrais, tarp jų – Niujorko ir Los Andželo filharmonijų, Klivlando simfoniniu, geriausiais Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Šveicarijos simfoniniais kolektyvais, diriguojamais K. Masuro, sero C. Daviso, V. Aškenazio, Ch. Eschenbacho ir kitų batutos įžymybių.
J. Leonskaja nuolat dalyvauja prestižiniuose vasaros festivaliuose Zalcburge, Vienoje, Liucernoje bei kituose, rengia rečitalius svarbiausiuose pasaulio muzikos centruose Paryžiuje, Londone, Miunchene, Ciuriche, Vienoje ir kitur.
Pianistės interpretacijos yra įvertintos „Caecilia Prize“ ir „Diapason d’Or“ apdovanojimais. 2006-aisiais už indėlį į šalies kultūros gyvenimą J. Leonskajai įteiktas Pirmojo laipsnio Austrijos garbės kryžius.
