E. Rohmeras per 89 metus trukusį turiningą gyvenimą kine dirbo šešis dešimtmečius, sukūrė daugiau nei 50 filmų, iš jų pusė – ilgametražiai. „Žiemos ekranai“ siūlo pasižiūrėti dešimt E. Rohmero juostų, sukurtų 1968–1998 m.
Paskutinį savo filmą nenuilstantis E. Rohmeras sukūrė 2007-aisiais. Prancūzija ir visas kino pasaulis atsisveikino su režisieriumi prieš trejus metus – 2010-ųjų sausio 11-ąją.
Sakoma, kad norint pažinti E. Rohmero kiną, laikomą Prancūzijos nacionaliniu turtu, neužtenka pamatyti vieno kito filmo. Dera praleisti daug valandų kino salės tamsoje su E. Rohmero herojais ir vaizdais, kad pajustum jo sukurtą subtilų pasaulį. „Žiemos ekranai“ kaip tik ir suteikia tokią progą.
Vyrai tikrina savo idealą
Savo kūrinius E. Rohmeras grupavo į ciklus, kurių pagrindiniai – „Moralinės pasakos“ (1962-1972), „Komedijos ir patarlės“ (1980-1987) ir „Keturių metų laikų pasakos“ (1990-1998). „Žiemos ekranų“ rengėjai retrospektyvą sudarė iš šių ciklų kūrinių.
Kiekviename cikle režisierius tyrinėjo tam tikras situacijas, į kurias tarsi žvelgdavo vis kitu kampu. Tarkime, „Moralinės pasakos“ varijuoja siužetą apie vyrą, kuris jau turi „savo tipo“ moterį, pasirinktą racionaliai, o ne pagal aistros įgeidžius. Iš šios patogios pozicijos herojus vis dėlto leidžia sau „pasimatuoti“, o kaip būtų, jei jį sietų ryšys su „ne jo tipo“, bet labiau geidžiama moterimi.
„Žiemos ekranai“ parodys vieną garsiausių E. Rohmero „Moralinių pasakų“ – filmą „Mano naktis su Mod“ (1968). Veiksmas vyksta Klermon Ferane, mokslininko, filosofo ir rašytojo Blaise Pascale‘o gimtinėje. Herojai skaito B. Pascale‘o kūrinius ir juos aptarinėja. Filmas tarytum tikrina garsiąsias B. Pascale‘o lažybas apie tikėjimą: jei kirsi lažybų dėl Dievo, tai pralaimėjimas bus be galo mažas, o laimėjimas – be galo didelis.
Jeanas Louis Trintignant‘as vaidina herojų, kuris kartą mišiose pamatė šviesiaplaukę, atitinkančią jo išprotautą moters idealą. Jis būtinai turi vesti šį idealą. Taip apsisprendęs herojus netikėtai patenka į svečius pas Mod (Françoise Fabian), kurios abejingumas religijai bei plaukų spalva lyg ir netinkami, bet pati moteris nepaprastai patraukli.
Ir vis dėlto herojus veda šviesiaplaukę, sutiktą mišiose. Filmas tarsi klausia: kas laimėjo B. Pascalio minėtas lažybas, jei ideali iš išorės blondinė pasirodė besanti anaiptol neidealios biografijos, o laisvamanė Mod liko herojaus atstumta, tačiau nepamiršta?
Herojai atsiskleidžia per monologus
E. Rohmero filmų herojų dėmesys sukauptas į apmąstymus apie save. Jiems rūpi maksimaliai pažinti savo jausmus, poreikius ir požiūrius į pasaulį, į sutinkamus žmones. Režisierius tyrinėja žmonių vidinę realybę. Todėl E. Rohmero filmuose už kadro dažnai skamba pagrindinio herojaus monologas, regimų įvykių ar žmonių komentaras. Herojus monologu parodo save tokį, kokiu pats įsivaizduoja esąs. Kiek tai atitinka realybę, besiklostančią filmo kadruose, žiūrovas sprendžia pats.
Net scenarijus E. Rohmeras rašydavo taip, tarsi juos pasakotų pagrindinis herojus. Vėliau dalis šių pasakojimų tapdavo užkadriniais monologais, dalis virsdavo personažų dialogais.
Režisierius, kuris savo kelią į kiną pradėjo kaip kino kritikas ir teoretikas, buvo įsitikinęs, kad pasakojamoji – netiesioginė – kalba kinui labiau tinka. Vien tiesioginė kalba, skambanti tik kadre ir tik iš herojų lūpų, pasmerkia filmą teatrališkumui.
Įdomu, kad ir savo kūrybinę programą E. Rohmeras iš pradžių suformulavo teoriškai: siužetai iš kasdienio gyvenimo, jauni „netiražuoti“ aktoriai, filmavimas realioje aplinkoje, o ne paviljonų dekoracijose, natūralus apšvietimas ir maksimalus natūralumas. Šitaip jis ir kūrė savo vientisą ir savitą filmų korpusą.
Atskiro pasaulio aktoriai
Metų metais E. Rohmeras dirbo su nuolatine komanda. E. Rohmero aktoriai vadinami atskira kasta. Jie taip pat ėjo iš filmo į filmą – Marie Rivière, Béatrice Romand, Fabrice‘as Luchini. Tai kaip tik ir buvo nežinomi, neišreklamuoti veidai.
Tuo metu Prancūzijos kino režisierių filmuose žėrėjo Brigitte Bardot, Catherine Deneuve, Jeanne Moreau. Ne, E. Romehrui jų nereikėjo, kaip nereikėjo ir įtemptų siužetų.
Iš garsiųjų aktorių E. Rohmero filmuose vaidino tik jau minėtas J. L. Trintignat‘as ir Jeanas Claudas Brialy – reikšmingi „Naujosios bangos“ režisierių aktoriai.
Visi kiti – tiesiog prancūzai, pasirinkti, nesiorientuojant į kino eksportą. Juk E. Rohmero filmai, tegu atrodantys visiškai paprasti, iš tiesų yra uždaras, atsiribojęs pasaulis su herojais, įsigilinusiais į savo vidinės laisvės paieškas.
Slėpė vardą ir profesiją
Pats režisierius buvo labai uždara asmenybė. Nedalijo interviu, nedalyvaudavo festivaliuose. Miniai nepažįstamas, jis džiaugėsi galėdamas filmuoti gatvėse ir nesukelti tuo jokio šurmulio. Jis iš principo neturėjo telefono ir mašinos, net nesutikdavo būti vežamas. Į savo biurą, esantį už dviejų mylių nuo namų, jis kas rytą bėgdavo.
E. Rohmeras – vienas iš jo slapyvardžių. Kai pradėjo kurti filmus, sudarė jį iš dviejų menininkų vardų: amerikiečių režisieriaus Ericho von Stroheimo ir anglų rašytojo Saxo Rohmero.
Jis studijavo literatūrą ir filosofiją, aštuonerius metus dėstė prancūzų ir vokiečių literatūrą licėjuje. Štai tada ir prisireikė pirmojo slapyvardžio – nes išleido romaną ir pasirašė kaip Gilbertas Cordier.
Koks tikrasis jo vardas? Pagal vienus šaltinius tai Maurice'as Henri Josephas Schéreras, gimęs Tulėje pietvakarių Prancūzijoje, pagal kitus - Jeanas Marie Maurice'as Schéreras, gimęs Nansi mieste Prancūzijos šiaurės vakaruose. Turėjo brolį filosofą René Schérerą, žmoną, du sūnus.
Apie E. Rohmero uždarumą pasakojami anekdotai. Jis kilęs iš pasiturinčios ir padorios šeimos, kurioje darbas kine buvo laikomas patvirkėlių amatu. Ponia Mathilde Schérer iki mirties taip ir nesužinojo esanti garsaus režisieriaus motina. Gyveno tikėdama, kad sūnus garbingai dėsto literatūrą.
Pasakos prancūzų kino kritikas
Atėjęs į kiną šeštajame dešimtmetyje vienu laiku su Jeanu Lucu Godardu, François Truffaut, Claude‘u Chabrol‘iu, Jacquesu Rivette‘u, E. Rohmeras buvo vienas iš „Naujosios bangos“ kūrėjų ir ideologų. Šie visi režisieriai iš pradžių reiškėsi kaip kino vertintojai ir buvo laikomi agresyviais jaunais kritikais.
Jų kritinės minties platforma – žurnalas „Les Cahiers du Cinéma“ - leidžiamas iki šiol. 1957-1963 metais E. Rohmeras dirbo šio žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi, o kaip režisierius debiutavo vėliau už savo draugus.
Į „Žiemos ekranus“ atvyksta dabartinis „Les Cahiers du Cinéma“ redaktorius kino kritikas Jeanas Philippas Tessé. Sausio 28 d. 21 val. „Skalvijos“ kino centre J. P. Tessé pristatys E. Rohmero filmą „Naudingos vedybos“, sausio 29 d. 19 val. – „Žaliąjį spindulį“, o sausio 30 d. 18 val. kino teatre „Pasaka“ – filmą „Vasaros pasaka“.
Susitikimas su kritiku J. P. Tessé tema „Érico Rohmero pasaulis“ numatytas sausio 30 d. 20 val. kino teatro „Pasaka“ PUŠKU-PUŠKU salėje.
.
