Laikai į kuriuos savais prisiminimais nukėlė bardas Edmundas Janušaitis per savo albumo „Tamsa lengva“ pristatymą Kaune.
Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje vykęs renginys sukvietė žmones, norinčius pabendrauti su atlikėju, išgirsti gyvai atliekamų dainų, prisiminimais nusikelti į netolimą Lietuvos praeitį.
Kūrybą kišo į stalčių
Dainų autorius ir atlikėjas, prozininkas ir poetas Edmundas Janušaitis – žmogus geriau pažįstamas vyresnių kartai, tiems kurie nostalgiškai mena hipių laikus ir kiekvieno patrioto širdyje gyvavusio laisvės troškimo dienas.
Kai žvelgi į bardą rodos, kad niekas nepasikeitę – ilgi plaukai, džinsai, rankose gitara. Tik laikas jau nebe tas, plaukai pražilę, Lietuva – laisva, o kelias į nepriklausomybę gyvas prisiminimais.
Savo kūrybinį kelią E. Janušaitis pradėjo socialinio protesto ir hipių laikais gimtajame Kauno mieste. Atlikėjas grojo lūpine armonikėle, gitara, mušamaisiais, kūrė dainų tekstus ir muziką, o įkvėpimo sėmėsi iš Vakarų kultūros.
Pradėjęs nuo gatvės ir parkų muzikos grupės „Posūkis“, vėliau grojo su „Kertukais“, „Gintarėliais“, „Raganiais“ ir daugeliu kitų. Tuomet bardas buvo žinomas Džagerio, Anarchijos, Briedžio pseudonimais.
Susideginus R. Kalantai bardas baigė savo muzikinį kelią. „Aš buvau iš tų „karštų“ žmonių ir pasakiau, kad bolševikams ir okupantams aš negrosiu. Ir vis tik turėjau kantrybės, beveik 30 metų rašiau, grojau sau, savo draugams, ir visa tai dėjau į stalčių“, – teigė bardas.
Toks buvo E. Janušaičio protestas prieš tuometinę valdžią: „Susideginimas yra aukščiausia politinio protesto forma, gal užtektų ir Romo?“
Prasidėjus Atgimimui ir atkūrus Nepriklausomybę, bardas išleido daugiau nei 10 poezijos knygų, nuo 1994 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. Kartu su M. Lideikiu parašė romaną „Nuo Roko iki Abelio“. Prieš dvejus metus pristatė atsiminimų knygą „Žaliakalnio brukas“.
Po 30 metų tylos atgal į sceną
Po 30 metų tylos, stalčiuose gulėję atlikėjo kurti dainų tekstai 2002 m. išvydo dienos šviesą. Paskatintas sūnaus Mindaugo, A. Svidinsko ir V. Stakėno, jis vėl grįžo į sceną, ėmė aktyviai dalyvauti poetiniuose-muzikiniuose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje. O 2005 m. kartu su A. Pauzaru įkūrė grupę „Briedis“, vėliau pavadintą „Briedis 24“.
„Mano kūryba buvo stalčiui, kol nesutikau Virgio Stakėno, jis tuomet pradėjo organizuoti pirmąsias „Akacijų alėjas“, jam reikėjo tokių žmonių, kurie turėtų savo repertuarą. Aš tuomet jau turėjau kelis šimtus dainų, kurias grodavau sau, savo draugam“, – prisiminimais dalijosi atlikėjas.
Ne komercija, o idėjos
Muzika E. Janušaičiui visais laikais buvo pomėgis, jis grojo ne dėl pinigų. „Aš grojau sau ir galėjau sau tai leisti, taip pat rašydavau. Romanai, poezija, kurią irgi nelabai kas mylėdavo, nes rašydavau baltosiomis eilėmis. Aš toks keistuolis. Iš savo veiklos niekad nedariau komercijos“, – kalbėjo bardas.
„Pirma mano poezijos knyga išėjo tik 1989 metais, kai man buvo jau trisdešimt penkeri, nors kūriau nuo vidurinės mokyklos suolo. Vieninteliai mano rėmėjai tuomet buvo dangus ir laikas. Ar teko ką nors garsiai kalbėt apie svetimus grūdus tėviškės arimuos?
Neveltui esu artimas hipių ideologijai, kurie niekuomet nenešė laukiamos apyvartos šiuose kraštuose. Gal todėl ir esu atsargus, nes priklausau atstumtųjų kartai. Gal todėl mano generaliniai rėmėjai yra meilė ir dangus, o invalidumo pensija yra viskas, kuo mane apdovanojo likimas, motinos Tėvynės klerkai ir padorumo sergėtojai“, - guodėsi E. Janušaitis.
Naujas albumas – R. Kalantai atminti
Naujasis atlikėjo albumas skirtas Romo Kalantos atminimui. E. Janušaitis siekia, kad visa tai, kas įvyko 1972 metų gegužę, nebūtų palikta užmarštyje. Todėl kas kart atgaivina prisiminimus apie žmogų, pagarsėjusį savo susideginimu protestuojant prieš Sąjungos Sąjungos režimą.
Pasak bardo, R. Kalanta – žmogus, kuris save atidavė įsivaizduojamai laisvei.
„Man R. Kalanta – bendraamžis, pažįstamas, sielos brolis... Tuo metu daugelis svajojo apie protestą. Ir man reikėjo tokio momento, koks įvyko. Tai buvo kertinis mano pasaulėžiūros formavimosi taškas, atspirtis. Tie įvykiai padėjo man subręsti, užsigrūdinti ir susiformuoti asmenybei.
Mano albumas – tai duoklė ne tik toms idėjoms, bet ir tų laikų muzikai, rokui. Istorija interpretuojama įvairiai, todėl ir egzistuoja noras priminti, kas vyko, kaip buvo. Atmintis įpareigoja“, – aiškino E. Janušaitis.
Tiems, kurie klausia, kodėl šis albumas nepasirodė, kuomet pernai buvo minimos 40-osios Kalantos mirties metinės, atlikėjas atsako labai paprastai: „Aš turėjau įrašus ir šito kompaktinio disko neleidau vien todėl, kad daugelis žmonių ten atėjo tik atsižymėti, užsidėti sau pliusiuką. Pastebėjau, kad dauguma žmonių yra abejinga tokiems dalykams, juk tuos pačius dalykus kiekvienas mato skirtingai.
Dar pastebėjau, kad valdžios žmonėms šie dalykai neduoda dividendų, jie visiškai jiems abejingi... Kas mes buvom? Ilgaplaukiai chuliganai, sėdintys be darbo, maištaujantys, klausantys roko“, - atlikėjas apgailestauja, kad jo karta liko užribyje.
E. Janušaičio teigimu, šis R. Kalantos atminimui skirtas albumo pristatymas yra tik nedidelė įžanga į tikrąją šventę, kuri vyks vasario 22 dieną Kauno menininkų namuose. Pasak atlikėjo, pasirinkta data turi ypatingą reikšmę, mat šią dieną R. Kalantai būtų suėję 60 metų.
Kodėl „Tamsa lengva“?
Albumo pavadinimu „Tamsa lengva“ išsakomas noras išsaugoti prisiminimus apie Romą Kalantą, siekis patvirtinti turimas nuostatas ir vertybes.
„Aš nenoriu, kad visa tai būtų užmiršta. Aš nenoriu, kad ateitų tamsa, dėlto toks ir pavadinimas. Man norisi, kad ta tamsa būtų išties lengva, kad mūsų gyvenimas lengvėtų su lyg kiekvienu skausmu, kad mes išsivaduotumėme iš viso to.
Tiesiog paprasčiausiai būtume savimi. Šie žodžiai simboliniai, kaip ir žmogaus gyvenimas. Kai išaugi tamsą ir pažįsti šviesą, supranti, kokios jos lengvos it mūsų būties trapumas.“ – kalbėjo E. Janušaitis.
