„Man garbė dalyvauti Alfonso Andriuškevičiaus atsisveikinime su daile. Juk dabar jis – literatas ir apie dailę neberašo”, – ironiškai su nauja knyga „Pro A. A. prizmę” bičiulį sveikino tapytojas Valentinas Antanavičius.
Knygą išleido Moderniojo meno centras, o į pristatymą susirinko visas sostinės dailės elitas – nuo žilstelėjusių nacionalinių premijų laureatų iki A. Andriuškevičiaus studenčių. Šios net ir po daugelio metų įsimylėjusiomis akimis žvelgia ir į savo dėstytoją, ir į jo tekstus.
Vadovavo kalbintojai
Knygoje A. Andriuškevičių kalbinanti menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė prisipažino, kad visą leidinio struktūrą ir net klausimų pobūdį jai pasiūlė 72 metų menotyrininkas ir poetas.
„Aš iš karto sutikau – juk negali ginčytis su žmogumi, kuris pats žino, ką nori papasakoti ir kaip nori tai papasakoti.
Todėl manau, kad jei A. Andriuškevičių būčiau kalbinusi ne aš, o kas nors kitas, knyga vis tiek būtų išėjusi labai panaši”, – sakė menotyrininkė.
J. Marcišauskytė-Jurašienė prisiminė, kad per A. Andriuškevičiaus paskaitas ją krėsdavo šaltukas nuo jausmo, „kad esi toks mažas ir taip mažai žinantis”.
Knygos bendraautorė neslėpė, kad būtų norėjusi interviu su A. Andriuškevičiumi kiek kita linkme, mat jai kaip kitos kartos žmogui „aktualūs ir įdomūs visai kiti dalykai”.
Svarbiausia – teksto malonumas
„Kadangi esu egocentrikas ir subjektyvistas, rašydamas bet kokį tekstą aš galvoju apie malonumą sau pačiam”, – šypsojosi priekaištų iš vėžių neišmuštas vakaro herojus.
Juk svarbiausia, kad tekstas būtų kiek galima meniškesnis, kad skambėtų frazė ir papasakotas epizodas gerai skaitytųsi. Todėl, pasak autoriaus, dailės istorijos požiūriu kai kuriais knygoje papasakotais dalykais „nereikia pernelyg pasitikėti”.
A. Andriuškevičiaus nesutrikdė ir „Facebook” socialiniame tinkle jam užduotas klausimas: „Mokydamasi trečiame kurse buvau jus įsimylėjusi. Ar turėjote romanų su studentėmis?”
„Deja, romanų – ne. Tik esė”, – išsisuko eseistinės kritikos asas.
Nors knygoje nemažai rašoma apie šokius, diskutuojama apie moterų kūrybą ir netgi prisimenamas prezervatyvų gabenimas iš Lenkijos, jokios asmeniškesnės informacijos apie autorių ten nėra.
Intymiausi ir galbūt net patys įdomiausi atsiminimų momentai – A. Andriuškevičiaus stabtelėjimai prie vieno ar kito meno kūrinio. Deja, jų knygoje pabarstyta itin šykščiai.
Gal todėl laikydamas rankoje savąją „dailės istoriją” autorius šiek tiek priminė Skrudžą iš Charleso Dickenso „Kalėdų giesmės”.
„Facebook” jaunimėlio klausimai per knygos pristatymą išprovokavo gerokai atviresnius pasažus, nei tilpo iš anksto sukurtoje knygos struktūroje.
Visi esame parašyti
Paklaustas, ar akistata su praeitimi nepaskatino savęs bei savo darbų perkainojimo, A. Andriuškevičius atskleidė ir knygoje nutylėtą savo pamėgto posakio „esu taip parašytas” prasmę.
„Yra tokios fundamentalios sąvokos kaip graikų likimas, budistų karma, krikščionių apvaizda. Vienoje savo esė esu pasakęs, kad mes visi esame parašyti.
Todėl, žiūrėdamas į savo praeitį, aš galiu šiek tiek vertinti tai, kas įvyko, tačiau negaliu jaustis nei labai kaltas dėl ko nors, nei labai didžiuotis kuo nors. Nes aš taip parašytas”, – aiškino A. Andriuškevičius.
„Įsivaizduokit, kad koks nors Mariaus Ivaškevičiaus personažas skaitydamas apie save nori pats save pakeisti, – pasiūlė menotyrininkas. – Ar galima įsivaizduoti, kad muzika, kuri įrašyta į plokštelę, girdėdama save nori būti kitokia?
Todėl praeities ir ateities atžvilgiu esu labai pasyviai nusiteikęs. Aš daugiau stebiu, kas vyksta.
Kartais gulėdamas atsipalaidavęs ant ortopedinio čiužinio įsivaizduoju, kad esu pušies žievės gabalas, nešamas upės srovės.
Žiūriu: štai – smėlėti krantai, o tie krantai apaugę pušimis.
Ten grikių laukai boluoja, o čia slenkstis.
Mane permeta per tą slenkstį, bet aš nieko negaliu padaryti. Mane neša. Galiu papasakoti apie tą kelionę, bet ar aš galiu stengtis ją koreguoti? Mane nešė. Ir viskas.”
