„Pripratusius tik trumpam stabtelėti prie salėse išdėliotų ekranų ir toliau apžiūrinėti parodą, norime pasodinti ant kėdžių ir rodyti ilgus filmus“, – portalui lrytas.lt pasakojo Šiuolaikinio meno centro atstovė Renata Dubinskaitė.
Užėjus į Šiuolaikinio meno centrą, beveik kiekvienoje parodoje pasitikdavo ir video instaliacijos ar tiesiog tamsiomis užuolaidomis atitvertose ekspozicijų erdvėse rodomi trumpametražiai filmai. Jau nuo praėjusių metų rudens meno centre veikia ir nauja sostinės kino erdvė, kurioje rodomi ne tik su parodomis susiję filmai, bet ir į didžiuosius ekranus retai patenkančios nekomercinės juostos.
„Atspindime pasaulines tendencijas, kai riba tarp video meno ir kino filmų labai neryški“, – komentavo kino programų kuratorė Ilona Jurkonytė.
Filmų salė čia veikė prieš kelis dešimtmečius, vėliau naudota kaip erdvė parodoms. Į sovietinę filmų vietą naujai pažiūrėjo architektai Valdas Ozarinskas ir Audrius Bučas. Jų idėja – kinas kine – V. E. Čekanausko projektuotoje autentiškoje erdvėje įsprausti modernią ir minimalistinę salę.
Salėje gali tilpti iki 60 kino mėgėjų, o pristačius papildomų kėdžių – ir 100. Paklausta apie salės populiarumą, I. Jurkonytė sakė, kad salė žiūrovų antplūdžio nesulaukia, bet rodyti filmų tuščiai salei tikrai netenka.
Kino salė aprūpinta naujausia technika – joje rodomi ne tik skaitmeninio formato, bet ir filmai iš juostų. „Rodysime ir filmus iš 16 bei 35 mm juostos“, – rodydama techninę įrangą vardijo R. Dubinskaitė.
Šiuo metu salėje rodoma Lietuvoje menkai žinomos bosnių kūrėjos Šejlos Kamerić programa bei trumpametražių filmų ciklas „Tilto nebėra“. Artimiausiuose planuose, pasak kuratorės I. Jurkonytės, bus daugiau filmų ne tik iš Europos, bet ir kitų kontinentų.
Kino salės bilietas kainuoja tiek pat, kiek ir įėjimas į Šiuolaikinį meno centrą, bet trečiadieniais filmus bus galima žiūrėti nemokamai.
