Ne paslaptis, kad tokie atlikėjai - brangiausias mūsų valstybės turtas,
nes jų ugdymas prasideda nuo mokyklos suolo, o kartais - dar anksčiau.
Atidavę "skolą" Lietuvai jie išvyksta svetur. Kodėl?
„Skambinčiau ir skambinčiau, kad tik kas nors kviestų koncertuoti
Lietuvoje“, - sakė neseniai Vilniuje viešėjęs ir šiuo metu Airijoje,
Kilarnio muzikos mokykloje, dėstantis 28 metų pianistas Mantautas
Katinas.
Mantautas - Vilniaus „Ąžuoliuko" muzikos mokyklos auklėtinis, baigęs
studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o 2009-aisiais -
magistrantūrą Londono karališkojoje muzikos akademijoje.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto alumnų draugijos bei
Lietuvos DAAD (Vokietijos akademinių mainų tarnybos) klubo kvietimu Mantautas metų sandūroje su tenoru Arūnu
Dingeliu ir aktoriumi Andriumi Bialobžeskiu surengė šventinį koncertą
Šv. Jonų bažnyčioje.
Nors tuo metu sostinėje vyko daugybė renginių, bažnyčia buvo pilnutėlė.
Tai pranoko nemokamo koncerto rengėjų lūkesčius.
Tačiau Mantautas abejoja, ar tiek žmonių būtų susirinkę, jei koncertas
būtų buvęs mokamas.
Užsienyje tik dirba
- Ketvirtus metus dirbate ne Lietuvoje, o Airijoje. Ar laikote save emigrantu? - paklausiau pianisto M. Katino.
- Emigrantu savęs nelaikau. Sakyčiau, gyvenu Lietuvoje, o dirbu
Airijoje, nes taip susiklostė gyvenimas. Dar nežinau, kiek tai
truks.
Tebesu vilnietis, dažnai grįžtu namo, retsykiais čia koncertuoju,
pabūnu su artimaisiais. Mano darbe gerai tai, jog būna daug ir ilgų
atostogų. Jas visada leidžiu Lietuvoje, veiklos čia netrūksta.
Kartais repetuoju „Ąžuoliuko" muzikos mokykloje, kur man maloniai
leidžiama rengti naujas programas, darbuojuosi savo sodyboje, kuriu
muziką.
Žinoma, studijuojant Vilniuje koncertų būdavo kur kas daugiau - tiek
rečitalių, tiek ir su populiariais Lietuvos operos solistais bei
orkestrais. Išvykus į užsienį trūkinėja ryšiai, kyla pavojus būti
užmirštam kolegų bei draugų.
Todėl džiaugiuosi, kad pernai užsimezgė kūrybinė draugystė su
talentingu lietuvių tenoru A. Dingeliu.
Pernai koncertavome ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Nidoje, Anykščiuose,
Ukmergėje, surengėme nedideles gastroles Airijoje. Šiek tiek gaila, kad
tėvynėje daugiausia koncertų labdaringų, net ir be lietuviško
honoraro.
Antra vertus, jeigu nebūčiau išvykęs iš Lietuvos, kažin ar sugebėčiau
koncertuoti. Ko gero, neturėčiau tiek įgūdžių.
Kadaise, paakintas savo profesorės Gražinos Landsbergienės bei remiamas
Vytauto Landsbergio, Sauliaus Karoso ir Juozo Kazicko fondų, ryžausi
studijoms Londone.
- Ar dažnos kelionės teikia daugiau privalumų, ar daugiau iššūkių?
- Norisi būti toje aplinkoje, kurioje esi gimęs ir užaugęs.
Bet darbas užsienyje teikia daugiau materialinės laisvės.
Laikas, kurį gali skirti repeticijoms ir kūrybai, muzikui yra svarbiausias.
Norėdamas tobulėti, išlaikyti pasiektą lygį, privalai turėti galimybę
kasdien groti. Reikia ir profesionalaus lygio instrumento.
Daugelis muzikantų, dažnai ir perspektyvių bei talentingų, baigę
studijas nustoja būti atlikėjais, tampa tik pedagogais. Išimčių būna
nedaug.
Lemtinga pažintis su buvusia kauniete
- Kas padeda ruoštis koncertams?
- Toliau privačiai studijuoju pas profesorę Sulamitą Aronovsky,
kuriai 83 metai. Ji vis dar dėsto Londono karališkojoje muzikos
akademijoje.
S.Aronovsky - legendinė asmenybė, kilusi iš Kauno. Jos ankstesnioji
pavardė - Žiūraitienė. Ji baigė mokslus pas Aldoną Dvarionienę
tuometinėje Lietuvos konservatorijoje. Vėliau išvyko į Maskvą, čia
trejus metus mokėsi pas garsius pianistus Aleksandrą Goldenveizerį,
Grigorijų Ginzburgą ir Abramą Schatzkes.
Baigusi Maskvos konservatorijoje aspirantūrą S. Žiūraitienė grįžo
dėstyti į Vilnių, kur dirbo daugiau nei 10 metų. XX amžiaus aštuntojo
dešimtmečio pradžioje jai pavyko išvykti į JAV, o vėliau - į
Didžiąją Britaniją. Čia talentinga pianistė ir pedagogė sulaukė
pripažinimo.
Londono karališkojoje muzikos akademijoje buvusi kaunietė dėsto jau ne
vieną dešimtmetį. 1991-aisiais ji įkūrė Londono tarptautinį pianistų
konkursą, iki šiol jį rengia ir pirmininkauja vertinimo
komisijai.
Su profesore S. Aronovsky susitikau 2007-aisiais. Kartu su ja rengiu
koncertines programas. Man svarbūs jos patarimai.
Profesorės auklėtinis yra ir vilnietis pianistas Juozas Rimtenis
Šimulynas - mano mokytojas ir buvęs Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos
mokyklos direktorius.
- Pirmąjį rečitalį surengėte būdamas 11 metų. Esate apkeliavęs nemažai šalių, koncertavote Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse, Airijoje, grojote su garsiais orkestrais. Kas padeda atsigauti? Ar grįžus po koncerto nebūna liūdna?
- Jeigu reikėtų tik dėstyti, gyvenimas būtų kur kas pilkesnis. Deja,
verstis vien iš koncertinės veiklos nėra lengva, reikia turėti kitų
pajamų šaltinių.
Išeivių vaikai - toli nuo muzikos
- Ar tenka bendrauti su Airijoje gyvenančiais lietuviais?
- Didžioji dalis mokinių ir specialistų, su kuriais bendrauju, yra
airiai arba anglai, turėjau tik vieną lietuvę moksleivę iš kelių
dešimčių. Kilarnio muzikos mokykloje dirbu kartu su dviem lietuvėmis
kolegėmis, viena - iš Kauno, kita - iš Klaipėdos.
Nors Airijoje šiuo metu lietuvių daug, jie neleidžia savo atžalų į
muzikos mokyklas. Gaila, bet tokia tendencija būdinga ne tik mūsų
emigrantams, bet ir kitiems išeiviams iš Rytų Europos.
O štai airiai, kad ir iš skurdžių šeimų, stengiasi savo vaikus
visapusiškai ugdyti.
Airijoje muzikos mokyklos yra privačios arba tik iš dalies remiamos
valstybės. Tuo jos skiriasi nuo Lietuvos muzikos mokyklų.
Tai, ką turime Lietuvoje, yra nuostabu. Čia veikiantis muzikos
mokyklų tinklas ir mokymo sistema suteikia mūsų vaikams puikias
galimybes.
Manau, tėvai turėtų leisti savo vaikus į muzikos mokyklas, jeigu jie turi
polinkį ir gabumų muzikuoti.
Ne todėl, kad gyvendami vienoje iš daugelio Vakarų Europos šalių už tokį
ugdymą kasmet paklotų keletą tūkstančių eurų.
Sakydamas „keletą tūkstančių eurų“, nė kiek neperdedu. Tai - investicija visam
gyvenimui.
- Ar manote, kad Lietuvoje yra palankesnė kultūrinė aplinka ugdyti vaikų muzikinį raštingumą?
- Tuo nė kiek neabejoju. Lietuvos muzikos mokyklų pedagogai yra
kvalifikuoti, beveik visi turi aukštąjį išsilavinimą.
Sakyčiau, mūsų vaikai turi viską. Žinoma, iki tol, kol subręsta ir
pradeda studijuoti.
- Daugelis lietuvių mano, kad užsienyje laukiami išskėstomis rankomis. Ar tai - tiesa?
- Žinoma, kad ne. Man pasisekė. Kadangi baigiau Londono karališkąją
muzikos akademiją, nebuvo sudėtinga susirasti darbą. Tačiau ilgesniam laikui likti Airijoje nenorėčiau.
Būtų maloniau turėti daugiau koncertinės veiklos, nors Airijoje taip pat
turiu galimybes repetuoti, groti puikiu instrumentu, nesunkiai galiu
gauti salę koncertams.
Vien dėl didesnio uždarbio likti Airijoje nesiryžčiau. Jei galėčiau
panašiomis sąlygomis dirbti Lietuvoje, rinkčiausi tėvynę.
- Kuo skiriasi Lietuvos, Airijos, Prancūzijos klausytojų auditorija?
- Prancūzijos publika man pasirodė išsilavinusi ir emocinga. Ne kartą
po koncerto bendraudamas su žiūrovais nustembu - nebūdami profesionalūs
atlikėjai kai kurie daugiau žino apie grotus kūrinius nei aš.
Airijoje klausytojai yra santūresni, nes čia kultūrinis gyvenimas
pasyvesnis. O smagiausia būna groti Lietuvoje, nes tai - mano tėvynė.
- Kartais grojate Paryžiuje. Kas jus kviečia koncertuoti?
- Neturiu paslapčių. Pancūzijoje laimėjau pianistų konkursą, manimi
susidomėjo viena žiuri narė - pianistė ir menų globėja Chantal
Stigliani.
Ji mane kviečia koncertuoti su sąlyga, kad kiekvieną kartą atliksiu
naują programą, į kurią įtrauksiu ir prancūzų kompozitorių
kūrinių. Man tai nelengva, nors ir labai įdomi, užduotis.
- Ar esate laimingas? Sakoma, kad jauni žmonės, ypač iki trisdešimties, žiūri į ateitį kur kas niūriau, o optimizmas ateina sulaukus šiek tiek vyresnio amžiaus.
- Esu laimingas. Užsienyje bendraudamas su išeiviais ne kartą girdėjau
skundžiantis, kad Lietuvoje nedaug uždirbsi. Esą išvažiavome tam, kad
užsidirbtume, ir negrįšime.
O man rūpėjo paklausti, ar verta aukoti laiką tam, kad turėtum daugiau
pinigų, nusipirktum didesnį namą, naujesnį automobilį. Ar mes taip
menkai vertiname savo laiką?
